Tėveliai Tailande

Sveiki,
jau kai užtempiau tai užtempiau su tuo Tailandu... Galvojat ką nors prisimenu dabar? Hehe, galvokit taip ir toliau..
Gal mažiau pasakojimų, o daugiau nuotraukų, sutariam? Pasistengsiu pakomentuoti po nuotraukom. Labai nusivyliau vienu dalyku: tiek fotografavom, tiek fotografavom, o tėvų nuotraukų labai mažai gavosi. O mamos gavosi vos viena foto - ir tai, tik maža galvytė plaukiojanti jūroje :)
Taigi susiplanavom nuvykti su tėvais į Tailandą, į Krabi, kur gyvena daug mažų simpatiškų baltų krabiukų (jie tokie miniatiūriniai, rausia urvelius smelyje, šalia urvelio rasi idealios formos smėlio rutuliukus, vėlgi - no photos, lieka tik google :) ). Prisižiūrėjom mes internete Krabi nerealių nuotraukų, prisisvaigom, kaip bus nerealiai :) Tailande, tiesa, nieks dar nesam buvę. Taigi kaip prasideda kelionės rytas? Jis prasideda irgi 'nerealiai' :) Užkandę, susiruošę lagaminus, aš taip kažkaip blondiniškai pagalvoju, kad dar spėsiu skalbiniais pasirūpint: įkišu nešvarius rūbus į skalbimo mašiną - tikrai spės išskalbti, spėsiu ir išdžiaustyti, viską spėsiu. Taksi atvažiavo jau, laukia, skalbimo mašina dar veikia. O varge, ką daryt? Stop mygtukas. Durelės skalbenkės neatsidaro, jau pradeda imt nervas ir dūmai iš ausų rūkti :) Singapūre vanduo plius rūbai - supus, prasmirs ir pan. Galima sakyt, baj baj rūbeliai..o ir kvapelis grįžus po savaitės kelionės gerulis turėtų būti namie :) Susinervinus išeinu iš namų. Mama jau klausia dėl tų skalbinių. Jau norėtųsi ir pasikeikti : ))) blogai labai blogai jaučiausi. Daugiau taip niekada nedarysiu, jokių skalbinių tvarkymo paskutinę akimirką. Ir čia atėjo..ne ne Kindziulis, o Olegulis :) Sako: akinius namie palikau. Išlekia namo. Taksi vis dar laukia, skaitliukas jau tiksi. Laukiam laukiam, jo kaip nėr taip nėr. Mane jau antras nervas ima, sukasi mintys "ir vėl, vėl jis nukišo tuos savo akinius neaišku kur...aišku vėl neranda. Negana tie skalbiniai, dar ir akiniai.." Pagaliau grįžta. Jau noriu patraukt jį per dantį dėl tų akinių :)) O jis sako, kad pavyko atidaryti skalbimo mašiną ir išgelbėti skalbinius! Jeeee... Nerealus vyras :) net palengvėjo. Tai va, prasidėjo kelionė man su nerviuku, o baigėsi su maloniu nuovargiu.
Skrydžiai pirmyn-atgal praėjo puikiai, aišku su nuotykiais su nuotykiais. Atskridus į Tailandą (mes jau turėjom vizas iš anksto pasidarę, buvo paprasta gana), reikėjo praeiti visus tuos postus. Stovim eilėje, priėjus prie langelio, reikėjo fotografuotis. Tėtis sumanė nueit i wc (visai čia pat), Liepa kažkur nuolat lakstė. Ateina mūsų eilė prie langelio, visi yra, Liepos nėra. Mes su Olegu jau įpratę prie jos tokių bajeriukų, bet močiutė - toli gražu. "Dingo vaikas, čia ne juokas" :)) Ir ką jūs manot? Radom ją moterų wc, atlikusi savo gamtinius reikalus, ji ten ar žaist sumanė, ar šiaip pasibūti. :) Išdaigininkė, su ja nepanuobodžiausi :) Ok, žiūrim foto, prie jų parašinėsiu.

Oro uoste. Esme jau sėdi. Ji tokia man čia mažutė..dabar plaukai jau daug ilgesni!

Liepai padovanojom foto-aparatą vaikišką. Aš tokio vaikiško dar nebuvau mačius ir rankose laikiusi...Nufotografuoji ir nuotrauka išlenda iškart, palauki, išryškėja vaizdas. Ji kaifavo fotografuodama, labai įsijautus buvo. 

Mama "ech, kaip mes pasimaudysim, pailsėsim, įdegsim, vaikščiosim po kavinukes, reiktų gal suknelę nusipirkti.." . Tėtis "taip, paskaičiuokim kurmiai.." :) įgarsinau mintis, ar pataikiau?

Singapūre pradėjo kaip tik lyti...Tai išskridom pačiu laiku!

Fotografė kepa nuotraukas. Nusileidus Krabyje, pasitiko mus karštis. Na bet toooks karštis - sausesnis nei Singapūre ir tikrai čirškino mus kaip turi būti. Nusileidę ant žemės, nusipirkom autobuso bilietus ir leidomės link savo viešbučio. Dairėmės išpūtę akis aplink, o vaikyyti...įdomus kraštas: laidų visur milijonas prikabinta, šiukšlytės pakraščiuos, trobesiukai neaiškūs, keliai keliukai, kur važiavom, kur bildėjom... jooo, atvažiavom pailsėti :) egzotika. Mama tai iškart pasakė: pirma čia reikėjo atvažiuot, o tik paskui po tokio krašto į tvarkingą, puošnų, išpuoselėtą Singapūrą :) Viešbutis buvo kaip viešbutis, nieko ypatinga nemačiau, skaitėsi 4 žvaigždutės, bet realiai pasakyčiau, kad 3 (hotel Apasari). Maitino pusrytukais gana neblogai. Bet gi atvažiavom ne viešbutyje būti, o pasimaudyt, pasipažindinti su vietine flora ir fauna :) Pamenu tą patį vakarą einam prie jūros, o tai kur jūra dingo? Pasirodo ten potvyniai-atoslūgiai. Ir šiukšlinas tas pliažiukas...Nežinau nežinau, mama tikrai neliko sužavėta ir to neslėpė :) juokėmės tada :) Bet ryte jūra atėjo į savo vietą, nereikėjo eit jos ieškoti. Tai greit lindom maudytis. 

Ir vandenukas toks ne pirmo švarumo, skaidrumo :) Bet gal nebuvo jau taip blogai, m? Ši nuotrauka ir yra vienintelė su mamytės galvyte. Baikštuolė ta mamytė, bijo toli plaukti, tai vis prie kranto prie kranto...

Valtelės-kateriukai plukdo žmones rytais į visokias saleles, pliažus; ekskursijos ir pan.

Šiame kalne naktį mačiau laužą sukurta. Iškart kilo klausimas - ir kaip jie ten užsikabarojo??? Ten juk tik uola ir medžiai. 

Šalia pliažo - kelias. Iki viešbučio reik paeiti apie 15min. Bet šių minutėlių pilnai užtekdavo, kad saulė pačirškintų kaip spirgą keptuvėje: kam nosis raudona, kam pečiai, kam visos rankos...

Vakare eidavom pasivaikščiot į netoliese esančią gatvę: daug užkandinių-kioskelių-vagonėlių, daug parduotuvių, suvenyrų, šmutkių ir kitų niekučių.

Mūsų Apasari hotel

Kas važinėja su motoroleriu, kas su tuk-tuk'ais, bet supratau, kad galioja viena taisyklė - kuo daugiau sulipa ant/į transporto priemonę žmonių, tuo 'krūčiau', ant motorolerio esu mačius visą šeimą!!! Ir čia normalu :)

Kaip mandagi mergaitė užkalbinu šią prekeivę, atsiklausdama, ar galima ją nufotografuoti. Patiko man jos kepurė ir šiaip įdomus žmogus pasirodė. Atsakymą gavau 'ne'. Sunku buvo man susitaikyt su tuo 'ne' :) Tai teko fotografuoti iš nugaros :) 

Merginos patikėjo savo kojytes žuvytėm. Nejau jom tikrai skanu? Žuvim, turiu omeny :)

Labai populiarus 'daiktas' - kasyčių pynimas. Deja deja, nesugundė :) nei manęs, nei Liepos.

O Olegui kiek džiaugsmo buvo, kad rado rusiškai parašyta 'apteka' :) Pasiilgo turbūt Rusijos. Įamžinau, lai būna žmogui prisiminimui :)

va ir tuk-tuk'as bilda. Man gera buvo juo pasivažinėti, taip jėga, kai vėjas prapučia galvą, plaukai į šalis laksto, akys aprasoja :) ir leki sau su vėjeliu.

Daug verbuotojų buvo, kas oj kaip nori, kad tik užeitum pas juos į parduotuvę pasisiųti ką nors. Matyt yra paklausa.

O čia dabar kas ant medžio kabo? Kažkas valgomo.. 

Ir niekučių visokių pilna. Šiai tetai šis darbelis turbūt nelabai prie širdies..

Užtat šitiem vyram labai prie širdies pabūti moterim. I knew it, i knew it (žinojau tai, žinojau), kad Tailandas tuo garsėja, nežinau, man baisu. Iš to siaubo, ėmiau fotografuoti :)) Vyrai, jūsų kojos pagal gamtą yra ilgesnės nei moters, jūs aukšti, bet jei gimei vyru - gal reiktų stengtis tapti juo? Kaip ir mum, moterim. Gąsdina mane tokie vyrukai su papukais.. 

Violetinis vyrukas mane pastebėjo. Kai griebiau Liepą už rankos, Olegą už kitos rankos; sakau 'varom greičiau pro juos, kol ne vėlu' :) Tikrai nenorėjau glėbesčiuotis, su jais fotografuotis. Jei gerai supratau, jie reklamavo kažkokį naktinį klubą, kvietė ateiti. Bet patikėkit, gal ir gražu pažiūrėti į tokius egzotiškus aprėdus minutėlei, akimirką pagalvoti 'chm, kokia moteris', bet paskui kai išgirsti žemą vyrišką balsą iš tų pustų padažytų lupyčių, darosi koktu :)

Užėjom pavakarieniauti į jaukią menišką kavinukę.

Kaip dabar suprantu, čia tik man vienai patiko fotografuotis? :))

Taip Liepa kremta kukurūzus - apgraužia paviršių šen bei ten ir ... 'viskas mama, ačiū, pavalgiau'.

Ką mėgsta - tai makarooonus.

Galima nusipirkt šviežiai spaustų sulčių. O ką kedukai čia daro?

Prisėdau šalia moters pailsėti. Truputi pabendravom su ja. Paklausinėjo apie dukreles, kiek kuriai metų ir pan. Parodžiau jai, kaip vykusiai gavosi ją nufotografuoti, abi likom patenkintos :)

Pjauna kokoso kepurėlę čia pat vietoj.

Jei būčiau iškart po kelionės rašiusi šį straipsniuką, tikrai būčiau pasakiusi, kuo vardu šis meilus pūkuotukas.

Ir kaip jums toks 'menas'? Gal ir gerai, kad užsimerkęs šis 'menas'...

Ėjom kartą pro tokią galeriją-parduotuvę; taip, kičas, BET..mačiau ten tapančius žmones. Užėjom tiesiog pasižiūrėti, pabendrauti. Tai kiekvienas iš jų buvo šalia molberto pasidėjęs ar nuotrauką, ar atsispausdinę kopiją žmogaus ar meno kūrinio-originalo ir kopijuodavo tai ant drobės. Kai kurie na taip gražiai tapė...bet gaila, kad tai tik kopijos, o jiem gautųsi labai gražūs šedevrai, jei darytų tai iš savo širdies, iš savo minčių, bet bet...

Good evening, ladies! :) Man patiko fotografuoti, o jom patiko būti fotografuojamom. Būrelis vietinių mergaičių :)

Populiarios tokios iškabos. Daugiau komentarų čia neturiu.

Tai kaip supratau iš tėvelių pasakojimų, kur jie vaikščiojo ir kuo maitinosi, tai pirkdavo maistą iš vietinių kioskelių-vagonėlių... Pamenu, viešbutyje Tėtis duoda man 'kažką' valgomo paragauti, sakau "kas čia?", Tėtis "nežinau, bet tu paragauk paragauk " :))) mjoo, norėčiau pamatyti sesės akis dabar ir jos reakciją :)

Sesute, nenorėtum čia prisėsti, pavakarieniauti, senus laikus prisiminti? : )))

taip ir girdžiu sesę klausiant "jie išvis, čia rankas plauna kada nors?" Aistute, nėr čia nei wc, nei kranelio rankom plauti, nėr. :) Bet manau, vietinė virtuvė įdomi. Ir galima rasti kažką skanaus. 

ojj kvėpuot nėjo per tą garą

einant iš tos judrios gatvės link jūros, užtikom, kaip žmonės šiukšles veža ir meta pakelėje.

Šis tiltukas eina per upę, kartais upė būdavo sekli sekli, kartais - pilna pilna, nuo atoslūgių ir potvynių priklausydavo. Bet jau kvapeeelis.. praminiau jį tiltuku-smirduku :) reik eit greit, nekvėpuot, tada viskas bus gerai :)

Palei jūrą ėjo gatvė, joje pilna kavinukių, restoranėlių, valgyklėlių. Užėjom į šitą pirmą vakarą visi kartu (patiko šios 'užuolaidėlės' iš kriauklių). Na su anglų prastai prastai vietiniam, tas labai nustebino, juk kurortinė zona, čia gi didelis pliusas, jei moki susikalbėti su čia atvykstančiais. O gal mes taip užtaikėm? Vienas iš pvz: pavalgėm, Olegas paprašė vieną patiekalą pakartoti (nes ten mėsytės mažai buvo, o padažo daržovių daug daug; o jam reik daugiau mėsos), padavėjas sako 'okey' ir atneša Olegui ne patiekalą, o sąskaitą :) Vargšelis liko 'nedavalgęs' :) Toje kavinėje tik viena pagyvenusi moteris kalbėjo angliškai, kiti - gestų kalbomis. 

Ėjom vakare su jūra atsisveikinti prieš miegą. Sumanėm išsimaudyti, buvo faina, juolab kad maudymukas mano viešbutyje :) bet nieks nieko nematė. Tik va po šito visų pasimaudymo dingo Liepos kuprinė, kurioje gulėjo jos mylimas fotoaparatas... Buvo perspėjus mus vietinė moteris-masažistė (pajūriu vaikščiojo ir siūlė masažiukus), sakė, kad būtume atsargūs dėl vagių. Singapūre atpratome saugotis tokių dalykų, nes čia tikrai saugu. Tai va..gaila.

Liepelė akmenukus rinko, su bangom žaidė, braidžiojo, turškėsi, o senelis pakrantėj ilsėjosi, su kojytėm žaidė :)

Pažaidėm pakrantėj, pažaiskim ir vandeny :) Aš ir taip mooooku! Iš tiesų jūra ši labai įdomi, gali plaukti toli toli (ką mes su Olegu ir tėčiu padarėme), nėra gilu, daug kur sieki dugną.

Pakrantė nuklota štai tokiu gėriu, skaudėdavo vaikščiot per tokį masažuoklį, geriau brist greičiau į vandenį, ten - smėliukas.

Pietų miegelis viešbučio kambaryje. Sakau "Liepele, gi karšta, nusiklok tu tą paklodę nuo savęs", o ji 'ne' ir viskas. Štai rezultatas - išprakaitavo visa :) bet jos noras išpildytas, čia daug nepašokinėsi prieš jos norus ir pageidavimus :) reik gerbt :)

Rekomendavo mums lietuvaitė viena, jei jau būsim Krabi, nuvykti į vieną negyvenamą salą pasibūti visai dienai. Bamboo sala. Tėvai šiai idėjai 'nepasirašė', tai vykom tik mes mergaitės ir tėtukas Olegiukas. Bristi iki valties reikėjo vandeniu, Liepai biški baisu buvo, kad tik šortukų nesušlaptų, pradėjo verkšlenti, tai mano Tėtis įnešė pats ją iki valties ir įsodino. Apskritai seneliai nešiojo ir nešiojo anūkėlę, tai dabar man Liepa nuolat vis sako "mama, panešk mane truputuką", tai dar pakilnoju, jai didelė laimė :) Kelionė vandeniu užtruko apie valandėlę, Esme užmigo, Liepa - taip pat, abi panelės ant tėvelių kelių, o mes mėgavomės grynu oru, vėju, vandens purslais ant veido :) kvėpavom pilnais plaučiais. Pravažiavom kitų gražių salelių, paplūdimių. Atvykus į Bamboo, paprašė susimokėti už valties stovėjimo vietą :) Olegas susinervino, tik atvykom, o jau reik mokėti :) nes matot, ten paskelbė tą salelę kaip regioninį parką ar pan, dėl to ir reik mokėti mokestį, jei jau atvyksti su savo 'motoriuku' (turiu omeny transporto priemones). Va čia tai suprantu - smėliukas, vanduo skaidrus skaidrus, mano svajonė :) Čia nebijojau nei nardyti, nes viskas taip aiškiai matosi - ir žuvytės, ir kriauklytės, smėliukas, akmenukai, labai labai patiko. Karšta nerealiai. Čia turbūt reiktų už pavėsį imt mokestį, nes jis - didžiausias turtas. Susiradom pavėsinę, ten aplink ir trynėmės tuo metu, kai nesimaudėm. Nutarėm būti visą dieną. Buvo ten 'namukas', kur galima nusipirkti gėrimų, net ir karšto maistelio, kainos - kosminės, bet čia suprantama, juk jiem viską reikėjo atsigabenti į negyvenamą salą. Turistų pilna ir jie vis keitėsi keitėsi keitėsi, kas iš phi phi salų atplaukęs, kas iš dar kažkur. Sutikom žmonių iš Kinijos, Prancūzijos, Rusijos ir kt. Aš taip norėjau normalios kavos, bet deja deja..nėr normalios kavos, tik tirpi. Nors paskui Krabyje radau vieną kavinukę rimtesnę, kur kava geriama. Tai džiaugsmo buvo :) Žiūrim foto:

Tokį va gyventoją radom, toks juokingas! ir taip vikriai su tuo dideliu namu vaikščiojo! 

Paprašėm tėtuko įamžinti mus mergaites; Liepa vos manęs su Esme nenugriovė iš tos meilės ir laimės :) Būna jai tokie meilės proveržiai, tada laikyyyykis tik!

Teritorija, kur galima saugiai paplaukioti aptverta. 

Mūsų pavėsinė, kur slėpėmės nuo kaitrios saulės.

Liepai laaabai patiko, ji davėsi davėsi vaikščiojo vaikščiojo pirmyn atgal po vandenį, taškėsi, džiaugėsi; net valgyti nėjo prisišaukti; pažindinosi su atvykusiais, fotografavosi su jais. Tik apsidairo - ojj, kur mama? tada šaukia garsiai "mamaaAAA", aš jai pamojuoju, ji pamato mane sėdinčia pavėsyje (turbūt Esmę maitindavau) ir toliau sau žaidžia.

Geriam daug daug vandenuko

Mes su vyru ėjom nardyti pakaitom - kažkas su kūdikiu turėdavo pabūti. Esmei buvo valgymo laikas, pietų miegelis; susiradau ramią vietą pavėsyje; miegojo ji ant rankų. Valandą kažkur. Vis svajojau, viskas, atsikels vaikas, duosiu kūdikėlį vyrui, eisiu nardyti, rasiu kokį koralą, ar akmenuką įdomų, maudysiuos, su Liepa dūksiu, oj kaip bus faina, negaliu.. Tik ši mintis ir palaikė mane. Nes sėdėt ir nieko neveikt - nelabai įdomu. Stebėjau žmones: kas turškėsi vandenyje, kas snorkelino, kas fotografavosi; taip juokingai žmonės fotografuojasi, daug kadrų daro, kol išeina pvz gerai pašokti į orą ir užfiksuoti. Stebėjau, kaip Liepa draugę sau rado, rusaitę, tai susikalbėjo lengvai, kaip jos lakstė, žaidė kartu, Olegas maudėsi. Na va, Esme pabudo, valiooo. Ir čia ateina Olegas "Rūta, neišeis mum pabūti iki 18val, valties vairuotojas pataria išvykti apie 15h, nes paskui bangos pakyla", aš "gerai, tai kiek mum dar laiko liko?", jis "neliko, reik krautis daiktus ir vykti". pyyyyyyyp. baj baj svajonės ir susikurtos mintys, grįžtam į Krabiuką.

Spalvingai papuoštos valtelės. Ir iš tiesų, kai vykom link 'namų', jau jūra nerami buvo; taip užsupo, kad ojojojjj. Liepa man ant kelių užmigo, Esme nerimavo į pabaigą kelionės, kai reikėjo lipti abi pradėjo verkti; viskas, daugiau jokių 'jūrinių' ekskursijų - pasakiau sau (čia dėl vaikų ašarų ir bangų; kai atgal grįžinėjom per bangas, vis galvojau, jei atsitiktų kas, ar sugebėčiau išgelbėti savo vaikus? Krantas toli; nors vanduo gana sūrus, gerai kūną paviršiuj laiko. Žinokit baseine treniravausi su vyru biškeli. Sakau jam - davai pabūk tu mano lavonas, skenduolis, o aš tave gelbėsiu. Taip filmuose rodo, kaip lengvai ištraukia taip žmogų, na neišėjo man jo išgelbėt, jį tempdama pati vos paplaukiau. Reik treniruotis. Man saugumas - didelis privalumas. O saugiausia man ne ore, ne vandeny, o ant žemės.:) ).

Įamžinau ir mūsų vairuotoją, uch koks vyras - kaip pipiras!

ir motoriuką valties. Vyro pastaba "jie ką, gal iš mašinos šį variklį išraukė?" :)) birbia kaip turi būti, na ir teršia, manau tiek orą, tiek vandenį..

Šiaip ne taip spėjau vieną kadrą plaukiant atgal į Krabi padaryti.

Vaizdas iš viešbučio kambario. Mes gyvenom atrodo trečiam aukšte. Mama vis žiūrėdavo į tuos kalnus, labai norėjo ten nukeliaut pasižiūrėt.

Iš vienos namo pusės parduotuvės, kavinės, iš kitos - šiukšlynėlis. Vakare chebrytė rinkdavosi kortom palošti.

Pakelės tuk-tuk'ai jūsų paslaugom.

Buvo toks ilgas baseinas pas mus, į kadrą netilpo. Kai buvo per karšta eit prie jūros (be to, antros dienos pusėj nebūdavo jau šešėlio ant smėlio ruožo, reikėdavo nešti kudašių iš ten, jei nori likt gyvas), tai būdavom prie baseino ar baseine.

Vaikų baseinas buvo tuščias, kol pasirodė Liepelė. Visi tokie rimti suaugę ateina ant gultų pagulėti, knygutę paskaityti, o čia triukšmautoja Linksmuolė Liepa. Buvau net susinepatoginus pradžioj, galvojau - gal čia viešbutis, kuriame vaikai nepageidaujami? Ir kur kiti vaikai, jei jų čia yra? Pakalbėjau su administracija, pasakė, kad viskas gerai, yra tų vaikų ir iš tiesų, vėliau Liepa jau turėjo linksmų kompanjonų. O rimtiem dėdėm ir tetom teko susitaikyti, kad ir vaikai turi teisę čia būti. 

Laidukų 'grožis'. Kodėl jie taip daro? Kažkas čia šiame reikale negerai. Juk Lietuvoj normalūs laidai, Singapūre normalūs laidai. O čia dabar kas? Trūksta gal jiem techninių žinių, kaip padoriai padaryti? Nes gamta ten labai graži, medžiai žydi, bujoja, bet tie laidai..na vėlgi - 'egzotika' :)

Liepelė dažnai draugaudavo su Seneliais, o mes išrūkom tada į miestelį pasivaikščiot. Užsukom pasistiprint. Už Olego nugaros kabo toks vazonas su gėlėm, vanduo palei sieną teka. Tai po šito kadro jau nebekabėjo vazonas, Esmytė pasirūpino :) Šiaip ne taip užkabinom atgal.

Ką gi, nuotraukos baigėsi. Taigi grįžom namo su dviprasmiškais jausmais - kad būtų och ach, to nebuvo, bet buvo ir gerų dalykų - su tėveliais pabendravom, pakeitėm aplinką, pasimaudėm tikrai normaliai, pirmą kartą gyvenime su tokia motorizuota valtim pralėkėm bei tuk tuku pasibildenom. Į tą pačią vietą grįžti nebenorėčiau. Nors mūsų kaimynai buvo irgi Krabi, tik prie kito pliažo, kitame viešbutyje, jie liko labai patenkinti. Taigi..niekad negali žinoti. Nuvykit, patys pažiūrėkit, o ar patiks-nepatiks, čia jau kiekvieno reikalas. Man visgi paveiksliukai iš google buvo daug gražesni :) ach, tas photoshop'as... : ))) o gal čia aš daugiau keliavusi, mačiusi (nes turizme dirbau, buvo komandiruotės), nori-nenori imi lyginti šalis? Bet visgi norėčiau pasakyti AČIŪ tėveliams, kad ir su dukrytėm pabūdavo, labai padėjo. Kartą ir į kavinę tik mane ir Olegą išleido. Bet neramiai aš ten buvau, norėjau kuo greičiau grįžti pas dukrytes, pergyvenau - gal mažoji jau verkia? gal nesusitvarko jie ten? :) o po geros valandos grįžus į viešbutį radom visus besišypsančius, laimingus :) viskas buvo gerai.
Taigi ačiū už dėmesį! ir IKI :)