Išėjom 'pasijaponinti' ir 'pasikininti' :)

Taigi ėjom ėjom ir išėjom 'pasigamtinti' vėl į parką (ir kiek čia jų yra Singapūre? galo nesimato :) ). Šįkart į japoniškąjį-kiniškąjį parką, beje - ne-mo-ka-mas, valio! Dar vakarinėje salos dalyje nesam buvę, tai pasišokinėdami leidomės į kelionę. Vos atvykus, prie vartų pasitiko moteris-apsaugininkė-indė, pakirkino smagiai mūsų vaikučius, pabendravom, perskaitėm beeegale draudimų (negalima į parką eiti su gyvūnais, negalima rūkyti, negalima važinėtis su riedučiais, negalima važinėtis su dviračiais, negalima skinti augalų bei liesti medžio vaisių, negalima žvejoti, negalima šiukšlinti, negalima plaukioti, negalima kurti laužo, negalima statyti palapinių, negalima gerti alkoholio -tikrai dar būsiu kažką pamiršus išvardinti - hei, tai ką ten veikti??? jum dar nedingo noras ten eiti? :) ) ir žengte marš į parką. Pradžioj jis pasirodė toks tuštokas, nykokas ir paprastas, bet kuo toliau, tuo labiau įgavo savo įdomų veidą: tiltukai (mažiukai ir didesni), mažiukai medeliai (matyt neseniai tik susodinti), vandens telkiniai, nuskusta žolytė, akmeniniai staliukai bei kėdutės, pastogės, kur galima pasislėpt nuo lietaus ar šiaip paplepėt kompanijoj, skulptūrų radom, įdomių pastatų, pastatėlių. Na ir galiausiai atradom visai netikėtai, kad čia yra vėžlių muziejus. Koks dar ten muziejus, ten visa vėžlių ferma :) Aišku, Olegas, pamatęs 'tea house' (arbatos namai) nuorodą, turbūt mieliau būtų ten patraukęs, mat yra didelis geros arbatos gerbėjas, o mum - mergaitėm - taip norisi patyrinėt/pabendraut su gyvūnėliais. Trys merginos prieš vieną vyruką..Tėtukas neatlaikė :) Neteko nusivilti. Aš nuo pat pradžių aikčiojau, mat sausumos vėžliai - labai Sielai artimi gyvūnai. Mama, nesijuok. Turbūt gerai pamena, kaip nesėkmingai bandžiau Lietuvoj, terariume auginti savo Merę - poros metukų stepių vėžliuką. Taigi, nors Lietuvoj tokių sąlygų auginti šiuos gražuolius nėra, galėjom bent čia pasigėrėti keturkojais. Bilietas suaugusiam tik 5 Singapūrietiški doleriai; vaikam pigiau. Pasitiko mus bėgiojantys vėžliukai - kaip miela. Mano akys vos iš orbitų neišlėkė, o į burną vos musių nepriskrido. "Olegai, fotografuok fotografuok kiekvieną kampelį!", pasakiau vyrui, nes mano rankose miegojo kūdikiukas. Bet nesusilaikiau, įsidėjau Esmytę į nešioklę (nepabudo!) ir pati jau 'kepiau' nuotraukas. Jūsų dėmesiui:

Kaip matot, parkas nėra didelis, užtenka ir vienos dienos viską apžiūrėti/pralėkti. O jau kitąkart galima ateit kaip vietiniai - pasisėdėt, užkąsti, pabendrauti, neskubėti. O mes dar vis nutrūktgalvių kompanija :) 

Šitiek kartų perskaitęs NE, gali ir susirgti :) anuliuoju. Draudimų šiame krašte daug, baudos didelės. Bet užtat nusikalstamumas mažas. Ar žinojot, kad čia draudžiama įsivežti kramtomąją gumą? Jos čia tiesiog nėra :) Žinojot, kad čia yra mirties bausmė bei nuplakimas rykštėmis? Mirties bausmė už narkotikų įvežimą, jei gerai pamenu. Negalima pvz ir metro zonoje nei valgyti, nei gerti. Bauda apie 500 dolerių. Griežtos taisyklės, tvarka. Užtat saugu, švaru, gražu. Gaila tik, kad tokiomis priemonėmis su žmonėm eina susitarti, o juk galėtų būt viskas paprasčiau...

Rado Liepukas stalą, kur gali pasidėti savo gėrimą :)

Patiko tėčio žvilgsnis į dukrytę :) Šito pupulio taip ant rankų ilgai nepanešiosi, ima visus galus skaudėti :) Esmei 3 mėnesiai 

Neilgtrukus Liepai belakstant, jos veidukas tapo marškinėlių spalvos :) Dar pastebėjau, kad šiame parke laaabai daug indų tautybės žmonių. Matyt jų daug gyvena šiame rajone

Užsimojom lipt į šį namuką, bet pamatėm gi lentelę, kad yra vėžlių muziejus. Bėgam jo ieškoti

Iš akmenų suregztas 'tiltas'; ir visai čia ne vanduo, o stovinti pelkė kažkokia. Įkristi visai nebūtų gaivu/smagu...

Norėjau įamžinti šią indų 'familiją', nedrįsau iš arti, tai 'paparacinu' iš tolėliau - man jie tokie spalvingi. Tik kaip moterim/mergaitėm nekaršta su kelnėm ir dar su sariais ant viršaus? 

Pagrindinis nuotraukos akcentas - Liepos galva :)

Vandeny knibždėte knibžda vėžliukų. Visi panašūs, tik vieną tokį radom 'ypatingą' - visas žalias žalias kaip krokodilas, įdomi rūšis.

Reik žiūrėt po kojom, kad neužmintum kokio 'mažulio' ir bendraujant su jais, reik stengtis saugot pirščiukus. Na ir kas, kad jie dantų neturi, kanda labai sėkmingai skaudžiai.

Yra ir terariumų sekcija, namukyje tokiame. Pilna terariumų. O ten...jergutėliau, ko tik čia nėra: ir didelių, ir mažų vėžlių, ir sausumos, ir vandens, ir įvairiausias kiautais, įvairiausių spalvų, jų derinių.

Juodi taškeliai - jų maistas, kažkoks 'kombikormas' :)

Na šitas tai Gražuolis :)

Kaklas kaip gulbės...

Atsargiai, kandžiojasi!

Šeimininkė mus truputi pašefavo :)

Šildosi ant akmenėlio

Pirkom 'kombikormą', maitinom vėžliukus, pirkom agurką - maitinom išbadėjusius besočius :) Tik sunku jiem atsikąsti to agurko; tai Liepai juoko buvo. Man vienintelis nerimas buvo, kad tik jos į vandenį neįtrauktų vėžliukai, kai agurką atkišdavo miniai vandenyje knibždančių galvyčių :)

Vaiko nuo tiltuko nėjo nuvaryti :) 

Paskutiniam agurko griežinėliui pasibaigus, traukėme namo. Pavargę, bet taip maloniai pavargę ir kupini pozityvių įspūdžių :) baj baj.