Labas Tėti,
aš taip džiaugiuosi, kad mes gimėme tą pačią dieną - liepos 5-ąją. Dabar niekada niekada neužmiršiu, kada esi gimęs :) Taigi sveikinu Tave ir save su mūsų gimimo diena!
Prisiminkime kelis gyvenimo epizodus, praleistus džiugiai kartu:
*Vaikystės sekmadienio pusryčiams mes gamindavom Tėčio didelius blynus. Tėtis mus išmokino juos gamint. Pradžioj kažkaip tėtis tėtis gamindavo, kepdavo, paskui žiūriu "na, mergaitės, sutrinkit tuos burbulus miltų, kad vientisa masė būtų"; maigydavom maigydavom su šaukštu tuos miltinius burbuliukus iki begalybės, kol gražus skystimėlis būdavo. Kai kepdavo Tėtis blynus per dvi keptuves, rodydavo fokusus - vartydavo blynus. Su dideliais blynais būtinai 'eidavo' ištirpinto sviesto padažas su druskyte: susuki blyną, barstai į padažinę druskytės (būtinai į savo kamputį, nes kiekvienas skirtingai druską mėgsta :) ) ir valgai. Smagu buvo!
*Mano Tėtis - didysis Žvejys :) jam patinka pats procesas, tai poilsis, meditacija, relaksuoja, alsuoja palinkęs prie vandens ar virš vandens ir žiūri į plūdę. Teko ir man pažvejoti kadais su Tėčiu. Visada vasarom su šeima vykdavom į gamtą: palapinės, laužas, maisto gamyba ant ugnies, 'tušonkė' su bulvėmis (čia ačiū mamytei ir jos draugėm) ir aišku žvejyba. Kartais Tėtis imdavo ir mane į valtelę, aš turbūt vykdavau daugiau ne dėl žvejojimo, o dėl Tėčio. Labai jį myliu ir patikdavo jo kompanija, taip ramu visad būdavo. Aš nelabai pamenu, ar jis kada ir balsą ant manęs yra pakėlęs.. Padarydavo jis man iš lazdyno berods meškerę su tikra plūde, kabliuku, prisirinkdavom sliekų ir žvejot. Tiesą pasakius ir man patikdavo į plūdę žiūrėti, ypač kai kibdavo, bet va paskui žuvytės gaila - baisu nukabint nuo kabliuko, ypač ešerį, jis badosi, brr. Gal namie Tėtis ir mažai virtuvėj sukdavosi, bet žuvim masalą oj kaip su džiaugsmu gamindavo, tiesiog pasigardžiuodamas. Jei gerai pamenu - žirnių košę. Maitindavo tas žuvytes, viliodavo, kad pačios ant kabliuko užsikabintų... Dar pamenu, kai būdavom ežero pakraštį, Tėtis leisdavo į vandenį inkarą, o varge...taip baisu! Aš truputi gylio bijau ir tamsių nepermatamų Lietuvos ežerų. Jis leidžia leidžia tą inkarą, virvė leidžiasi gilyn ir galo nematyt, o mano audringa vaizduotė jau piešia, kiek čia metrų gylis. Net silpna.
*Gamtoj prie ežero mane paaugusią jau Tėtis mokino plaukti. Laiko už pilvo, o aš duoduos duoduos rankom kojom, bandau išlaužti 'šuniuko plaukimo pozas' :) Išmokau. Mokykloj, universitete dar būdavo plaukimo pamokos, tai dabar kaip žuvis vandeny pliušku pliušku. Bet pagrindus visgi Tėtis padėjo. Ačiū Tau :)
*Ispanija. Aš, sesė, Tėtis. Lūkuriavom kažko prie fontano ar šiaip ilsėjomės. Sakau sesei "pažiūrėk, kokia purvina tavo striukė", o Tėtis paporino "o mano striukė tai Švaruolė" : )) taip tada prajuokino :)
*Dar grįžkim prie to juodaodžio iš Ispanijos : ))) Ačiū Tėti, kad pasitikėjai manim, kad išleidai mane, nes tas vakaras man daug davė - sulaužiau kalbos barjerus, vokiečių kalbos, nes iki tol bijodavau bendrauti, bijodavau daryti klaidas, gi gėda... O tada gi reikėjo kažkaip kalbėti, norėjosi to vaikino ir paklaust kažko, norėjosi ir apie šalį sužinoti, norėjosi ir papasakot pačiai, tai kai pradėjau varyt, matyt naudojau visus vokiškai išmoktus žodžius. Grįžusi po šios kelionės, mokykloje buvo pereinamasis kažkoks egzaminas iš vokiečių kalbos; reikėjo išsitraukti paveikslėlį ir apie jį papasakoti komisijai. Išsitraukiau kaip mergaitė ateina į ligoninę pas ligonį. Po šio egzamino visi mokinukai susibūriavom, klausiam mokytojos Gražienės (kiečiausia mokytoja turbūt, griežta), kaip rezultatai, kaip pasirodėm mes ten. O ji, mano dideliai nuostabai pasakė: "nu kaip kaip? blogai, labai blogai. Tik viena Rūta dar normaliai šnekėjo, papasakojo, o kiti... Aišku, aš jai už gramatiką '2' parašiau, bet visa kita labai gerai." Vos iš koto neišgriuvau, tai buvo komplimentas? Iš šitos mokytojos, man, dvejetukininkei? Man tai daug reiškė. Aš nebebijojau, nei tos mokytojos, nei praverti burną, nei kalbėti, nei klysti. Ir esu tikra, kad persilaužimas buvo tada, kai mane Tėtis išleido į tą pasimatymą. Ačiū Tau :) p.s. nepergyvenk, Tėti, mes net nesibučiavom, nepatiko jis man. Tik šiaip malonus geras vaikinas :)
*Mama išvykus kažkur buvo, gal į kaimą? Pamenu turim namie šviežios žuvies, Tėtis pagavo, Tėtis ir nusprendė, kad reik pagaminti patiekalą orkaitėje. Pasigamino somehow (kažkaip) kažkokią tais tešlą, įviniojo tą žuvį į tą tešlą (žuvis buvo išdorota, nesijaudinkit) ir į orkaitę pašovė. Nežinau, ar jis prieskonius pamiršo, ar kas ten buvo negerai, bet... na patiekalas toks įdoooOOOMUS buvo : ))) Skaniausia buvo ta dalis tešlytės, kuri lietėsi prie žuvies, tą ir parakinėjau, užkrimtau. Ačiū Tėti, kad stengiesi irgi gaminti, eksperimentuoti :) (off topic: kai mama darydavo kokią saldžią tešlą pyragui ar tortui medaus, duodavo mum mergaitėm pavalgyt žalios tešlos, labai mėgdavom, bet jeigu tai matydavo dėdė Vaidas, jis taip sakydavo "Mergos, valgysit tešlą, papai užaugs" : ))) labai linksmas dėdė.)
*Pamenu mūsų mažą šeimos miegamąjį: 4m X 4m :) juokauju. Bet taip atrodė - toks mažytis, bet malonus kambariukas, kur visi sapnuodavom kartu. Dviaukštė medinė mano ir sesės lova (mano antras aukštas - labai patikdavo), ir dvigulė tėvelių lova. Tėtis skaitydavo mum kartais pasakas (kažkodėl tose storose pasakų knygose mažai paveikslėlių būdavo) ir dar pamenu jo nerealias mįsles, jis taip mokėdavo suintriguoti! O svarbiausia, užmindavo mum su sese mįslę ir atsakymo vistiek nepasakydavo, kiek mes jo bemaldaudavom! Be prošvaisčių! "Galvokit galvokit mergaitės", krizendavo jis sau; jam linksma, o aš ilgai dar užmigt negalėdavau. Tai gerai, jei kitą rytą išpešdavom iš jo atsakymą :) Kartais jis mįsles kurdavo pats, viena mįslė, tapusi jau giminės top'u :) Tokiu rimtu tonu ir balsu sako mums: vidury vaistai, o aplinkui juoda, KAS? o jergutėliau, kas čia per mįslė? čia vaikiška mįslė? jodas? zelionka? Iš tėčio galėdavaisi tikėtis bet ko..ypač tokių bajeriukų.. O atsakymas štai koks: juodaodis bėgioja aplink vaistinę, hihihi :)) Ne, nu sakau, čia gi kokią fantaziją reik turėti! Ir nesinorėdavo lipti iš tėvelių lovos, dar ir dar ir dar norėdavosi pasakų, mįslių, susišildyti savo kojas šaltas ar į tėtį ar į mamą (visada šaldavau Lietuvoj..). Žodžiu Tėtis mano fokusininkas, pokštininkas ir Geros Nuotaikos Generuotojas :) Ačiū Tau :)
*Pamenat laikus, kai mobilieji telefonai vos pasirodė? Dabar juos vadiname 'plytomis'. Tai va, pas tėtį buvo ta plyta, oj gera plyta, visiem draugam galėjai paskambint, jei aišku tėtis leisdavo. Reikėdavo kaskart atsiklausti. Bet būdavo kartais, jog prisibijodavau jo neigiamo atsakymo ir tikrai tą kartą 'nušvilpiau' tą mob.telefoną ir pabėgau į tuščią kambarį pasikalbėti su draugu. Kalbu kalbu ir į kambarį įeina tėtis. Na kiaulystės dėsnis veikia. "Ką čia darai?", klausia jis. "Aš..aš..", sumekenau, ką čia ir bepridursi, juk mano rankoje JO telefonas.. ajajj..gėda buvo. Ačiū Tėti, kad leisdavai skambint iš tavo asmeninio telefono :) ir už sąskaitas apmokėtas tų ilgųųų pokalbiųų..
*Mama su sese išvykusios į kaimą. Mes su Tėčiu namie. Geri draugeliai tada būdavom su pusbroliu Vyčiu, vis krėsdavom ką nors įdomaus. Turėjom kiemsargį Tobį, rudas šuniukas, panašus truputi į taksą. Vedam su Vyčiu šunį pasivaikščiot į šunų mokyklą (taip ta vieta vadinosi, na kur šunim pavaikščiot ant stulpų kliūčių visokių, treniruotis, dresiruotis; miške ji buvo, geras gabalas kelio). Bet mum šįkart toli eiti nereikėjo... Aš vedu Tobį už pavadėlio. Jis užsiuostė sysiuką turbūt kito šuns, niekur neina. Aš "na Tobi, einam pagaliau!" ir timpteliu stipriai už pavadėlio. Dariau tokį gudrų judesiuką, kad su galva trenkiausi į šalia esantį cementinį stulpą (žibintas gatvės). Taip man ir reikia, ane, Tobi? Nėr čia ko tampyt už pavadėlio.. Kraujas teka, reik grįžt namo. Su Tėčiu nulekiam į polikliniką, įmetė gydytojai porą siūlių. Mama iš kaimo skambina "kaip jūs ten?", Tėtis "viskas gerai, aha, jo, mes su Rūtele namie, viskas gerai." Nieks mamai nieko nesako, gūdi tyla :)) Aišku, nereik jaudintis be reikalo. Bet kai mama grįžusi pamatė mane su pleistru (ar kitu ten kažkokiu svetimkūniu) ant antakio...ūūūŪŪŪ vaikyyyti... nežinau, kam daugiau kliuvo - Tėčiui ar man? : )))
*Tėtis mėgsta namie ar garažiuke, sandėliuke savo vaikščiot su visokiom įdomiom 'drapanėlėm', taip gerokai nervindamas mūsų mamą. O man tai juokinga, nes aš labai panaši šiuo bruožu į tėtį - jei jau darbuojies namie ar garaže, ar meistrauji ką, kam kliudo paplyšę džinsai ar megztukas prairęs? : ))) Mama turbūt tyliai tyliai bando vis atsikratyti šių daiktelių, bet įtariu tėtis neleidžia :) Kai gyvendavom kartu tuose namuose, dažnai girdėdavosi frazės tėčio "Virginija, tu nematei kur mano tos kojinės/maikė/kepurė ir kt?". Mama žinodavo visada kur kas sudėta, kur kas padėta, kas skalbiasi, kas džiūsta, kad išmesta. "Išmetei? Mano tą mylimą maikę??? Nu kas gi prašė?", Tėtis. : )) Aišku, sutirštinau spalvas, bet esmė išlieka panaši, hihi.
*"Tėti, ką norėtum dovanų? Ko tau trūksta? Ko tau galbūt reikia?", daug kas klausdavom jo prieš šventes. Ats: "nieko man nereikia, viską aš turiu". Ir jis teisus, jis turi labai daug - ir žmoną, ir dvi dukras, užaugęs tarp šaunių, jį mylinčių mergaičių :) Ir jis mus myli, tą tikrai žinau. Jei kovo 8-oji, ar Valentino diena, tai Tėtis ne tik mamai nupirkdavo ar gėlytę ar saldėsių, bet ir mūsų dukryčių nepamiršdavo. Dar yra kažkur šeimos albume nuotrauka, kai mes su sese gulim su naktiniais lovoj po kaldra, akytės mažutės, patinusios, susivėlusios, bet užtai patenkintos kapojam skanų šokoladą širdelės formos :) Tėtis apdovanojo. Ačiū tau už visas dovanėles, už gėles, už parodytą dėmesį; mes tikrai jaučiamės mylimos!
*Labai patikdavo su Tėčiu kartu žiūrėti gerą kokį filmą ir išgirsti frazę "man patinka šitas filmas; aha, tikrai geras." Apsaldavo širdis.
*Kai Tėtis buvo Singapūre su Mamyte, ėjom su juo pasivaikščiot, palydėjau jį iki pinigų keityklos. Taip vaikščiojom, kalbėjom (vaikai su močiūūūte laimingi liko) ir netikėtai radom vaikų darželį Liepai. Užėjom, kaip tik direktorė buvo, viską aprodė, papasakojo, sakė dar priimtų Liepą į grupę. Ir Tėčiui labai patiko tas darželis ir dabar Liepa sėkmingai jį lanko, kai reikia pasiimti ją iš ten, kartais verkia, nes nori dar pasižaisti. Tėtis taip pat buvo pirmasis, kuris išmaudė Esmę baseine :) Va taip va ėmė ir išmaudė, nes mes, tėveliai, vis kažko delsėm delsėm, laukėm kol vaikas paaugs. Ačiū tau Seneli (taria anūkelės)! :)
*Kai būdavom Vilniuje, Liepa labai mėgdavo pasikuisti Senelio garažiuke, sandėliuke. Senelis vis kažką meistraudavo, kurdavo, remontuodavo, taisydavo. Tai Liepai teko ir gražtą palaikyti, žiūrėti, kaip sukasi, ir plaktukus, kitus instrumentus. Labai Liepai patikdavo žiūrėti, kaip Senelis 'saliutus' daro, virindamas lytuodamas geležį :)
*Dar tada buvo rublio laikai. Tėtis mėgdavo kaip ir aš pinigėlius kaupti (nors nereik taip daryt, reik leist judėt pinigėliam, tada nebus užsistovėjimo ir jų visada turėsi), tai tuos rublius sumanė į kojinę paslėpti (jei tik atmintis neapgauna; atleiskit jei sužaidžia kartais fantazija:) ale vistiek smagu skaityt, ane? :) ). Rublių valiuta baigėsi Lietuvoj, atėjo litas. Bet nukišo kažinkur tą kojinę su tais turtais... Ir po tiek metų mama randa 'lobį'... Na va, jei būtume anksčiau radę, būtume pašėlę :) gal taip mus gyvenimas truputi moko? O ko moko? - patys atsakykite.
Myliu Tave Tėveli, pasiilgstu tos ramios tavo kompanijos, tų tavo bajeriukų ir veido grimasų, paburbėjimų ir pajuokavimų, to ramaus balso. Siunčiu tau šviesos, meilės spinduliuką - gaudyk :) Išlik visad toks jaunas, toks pozityvus, stenkis džiaugtis gyvenimu ir mažom akimirkom, žmonėm, esančiais arti arti bei toli toli, skambink man dažniau, o aš - tau, visad laukiu pašnekesių su Tavimi! :) ir nesvarbu, apie ką šnekėsim - ar apie orą, ar apie aukštas materijas :)
Apkabinu.
Tavo dukra Rūta.
P.S. mano visa šeimyna smagiai mojuoja Tau!
aš taip džiaugiuosi, kad mes gimėme tą pačią dieną - liepos 5-ąją. Dabar niekada niekada neužmiršiu, kada esi gimęs :) Taigi sveikinu Tave ir save su mūsų gimimo diena!
Prisiminkime kelis gyvenimo epizodus, praleistus džiugiai kartu:
*Vaikystės sekmadienio pusryčiams mes gamindavom Tėčio didelius blynus. Tėtis mus išmokino juos gamint. Pradžioj kažkaip tėtis tėtis gamindavo, kepdavo, paskui žiūriu "na, mergaitės, sutrinkit tuos burbulus miltų, kad vientisa masė būtų"; maigydavom maigydavom su šaukštu tuos miltinius burbuliukus iki begalybės, kol gražus skystimėlis būdavo. Kai kepdavo Tėtis blynus per dvi keptuves, rodydavo fokusus - vartydavo blynus. Su dideliais blynais būtinai 'eidavo' ištirpinto sviesto padažas su druskyte: susuki blyną, barstai į padažinę druskytės (būtinai į savo kamputį, nes kiekvienas skirtingai druską mėgsta :) ) ir valgai. Smagu buvo!
*Mano Tėtis - didysis Žvejys :) jam patinka pats procesas, tai poilsis, meditacija, relaksuoja, alsuoja palinkęs prie vandens ar virš vandens ir žiūri į plūdę. Teko ir man pažvejoti kadais su Tėčiu. Visada vasarom su šeima vykdavom į gamtą: palapinės, laužas, maisto gamyba ant ugnies, 'tušonkė' su bulvėmis (čia ačiū mamytei ir jos draugėm) ir aišku žvejyba. Kartais Tėtis imdavo ir mane į valtelę, aš turbūt vykdavau daugiau ne dėl žvejojimo, o dėl Tėčio. Labai jį myliu ir patikdavo jo kompanija, taip ramu visad būdavo. Aš nelabai pamenu, ar jis kada ir balsą ant manęs yra pakėlęs.. Padarydavo jis man iš lazdyno berods meškerę su tikra plūde, kabliuku, prisirinkdavom sliekų ir žvejot. Tiesą pasakius ir man patikdavo į plūdę žiūrėti, ypač kai kibdavo, bet va paskui žuvytės gaila - baisu nukabint nuo kabliuko, ypač ešerį, jis badosi, brr. Gal namie Tėtis ir mažai virtuvėj sukdavosi, bet žuvim masalą oj kaip su džiaugsmu gamindavo, tiesiog pasigardžiuodamas. Jei gerai pamenu - žirnių košę. Maitindavo tas žuvytes, viliodavo, kad pačios ant kabliuko užsikabintų... Dar pamenu, kai būdavom ežero pakraštį, Tėtis leisdavo į vandenį inkarą, o varge...taip baisu! Aš truputi gylio bijau ir tamsių nepermatamų Lietuvos ežerų. Jis leidžia leidžia tą inkarą, virvė leidžiasi gilyn ir galo nematyt, o mano audringa vaizduotė jau piešia, kiek čia metrų gylis. Net silpna.
*Gamtoj prie ežero mane paaugusią jau Tėtis mokino plaukti. Laiko už pilvo, o aš duoduos duoduos rankom kojom, bandau išlaužti 'šuniuko plaukimo pozas' :) Išmokau. Mokykloj, universitete dar būdavo plaukimo pamokos, tai dabar kaip žuvis vandeny pliušku pliušku. Bet pagrindus visgi Tėtis padėjo. Ačiū Tau :)
*Ispanija. Aš, sesė, Tėtis. Lūkuriavom kažko prie fontano ar šiaip ilsėjomės. Sakau sesei "pažiūrėk, kokia purvina tavo striukė", o Tėtis paporino "o mano striukė tai Švaruolė" : )) taip tada prajuokino :)
*Dar grįžkim prie to juodaodžio iš Ispanijos : ))) Ačiū Tėti, kad pasitikėjai manim, kad išleidai mane, nes tas vakaras man daug davė - sulaužiau kalbos barjerus, vokiečių kalbos, nes iki tol bijodavau bendrauti, bijodavau daryti klaidas, gi gėda... O tada gi reikėjo kažkaip kalbėti, norėjosi to vaikino ir paklaust kažko, norėjosi ir apie šalį sužinoti, norėjosi ir papasakot pačiai, tai kai pradėjau varyt, matyt naudojau visus vokiškai išmoktus žodžius. Grįžusi po šios kelionės, mokykloje buvo pereinamasis kažkoks egzaminas iš vokiečių kalbos; reikėjo išsitraukti paveikslėlį ir apie jį papasakoti komisijai. Išsitraukiau kaip mergaitė ateina į ligoninę pas ligonį. Po šio egzamino visi mokinukai susibūriavom, klausiam mokytojos Gražienės (kiečiausia mokytoja turbūt, griežta), kaip rezultatai, kaip pasirodėm mes ten. O ji, mano dideliai nuostabai pasakė: "nu kaip kaip? blogai, labai blogai. Tik viena Rūta dar normaliai šnekėjo, papasakojo, o kiti... Aišku, aš jai už gramatiką '2' parašiau, bet visa kita labai gerai." Vos iš koto neišgriuvau, tai buvo komplimentas? Iš šitos mokytojos, man, dvejetukininkei? Man tai daug reiškė. Aš nebebijojau, nei tos mokytojos, nei praverti burną, nei kalbėti, nei klysti. Ir esu tikra, kad persilaužimas buvo tada, kai mane Tėtis išleido į tą pasimatymą. Ačiū Tau :) p.s. nepergyvenk, Tėti, mes net nesibučiavom, nepatiko jis man. Tik šiaip malonus geras vaikinas :)
*Mama išvykus kažkur buvo, gal į kaimą? Pamenu turim namie šviežios žuvies, Tėtis pagavo, Tėtis ir nusprendė, kad reik pagaminti patiekalą orkaitėje. Pasigamino somehow (kažkaip) kažkokią tais tešlą, įviniojo tą žuvį į tą tešlą (žuvis buvo išdorota, nesijaudinkit) ir į orkaitę pašovė. Nežinau, ar jis prieskonius pamiršo, ar kas ten buvo negerai, bet... na patiekalas toks įdoooOOOMUS buvo : ))) Skaniausia buvo ta dalis tešlytės, kuri lietėsi prie žuvies, tą ir parakinėjau, užkrimtau. Ačiū Tėti, kad stengiesi irgi gaminti, eksperimentuoti :) (off topic: kai mama darydavo kokią saldžią tešlą pyragui ar tortui medaus, duodavo mum mergaitėm pavalgyt žalios tešlos, labai mėgdavom, bet jeigu tai matydavo dėdė Vaidas, jis taip sakydavo "Mergos, valgysit tešlą, papai užaugs" : ))) labai linksmas dėdė.)
*Pamenu mūsų mažą šeimos miegamąjį: 4m X 4m :) juokauju. Bet taip atrodė - toks mažytis, bet malonus kambariukas, kur visi sapnuodavom kartu. Dviaukštė medinė mano ir sesės lova (mano antras aukštas - labai patikdavo), ir dvigulė tėvelių lova. Tėtis skaitydavo mum kartais pasakas (kažkodėl tose storose pasakų knygose mažai paveikslėlių būdavo) ir dar pamenu jo nerealias mįsles, jis taip mokėdavo suintriguoti! O svarbiausia, užmindavo mum su sese mįslę ir atsakymo vistiek nepasakydavo, kiek mes jo bemaldaudavom! Be prošvaisčių! "Galvokit galvokit mergaitės", krizendavo jis sau; jam linksma, o aš ilgai dar užmigt negalėdavau. Tai gerai, jei kitą rytą išpešdavom iš jo atsakymą :) Kartais jis mįsles kurdavo pats, viena mįslė, tapusi jau giminės top'u :) Tokiu rimtu tonu ir balsu sako mums: vidury vaistai, o aplinkui juoda, KAS? o jergutėliau, kas čia per mįslė? čia vaikiška mįslė? jodas? zelionka? Iš tėčio galėdavaisi tikėtis bet ko..ypač tokių bajeriukų.. O atsakymas štai koks: juodaodis bėgioja aplink vaistinę, hihihi :)) Ne, nu sakau, čia gi kokią fantaziją reik turėti! Ir nesinorėdavo lipti iš tėvelių lovos, dar ir dar ir dar norėdavosi pasakų, mįslių, susišildyti savo kojas šaltas ar į tėtį ar į mamą (visada šaldavau Lietuvoj..). Žodžiu Tėtis mano fokusininkas, pokštininkas ir Geros Nuotaikos Generuotojas :) Ačiū Tau :)
*Pamenat laikus, kai mobilieji telefonai vos pasirodė? Dabar juos vadiname 'plytomis'. Tai va, pas tėtį buvo ta plyta, oj gera plyta, visiem draugam galėjai paskambint, jei aišku tėtis leisdavo. Reikėdavo kaskart atsiklausti. Bet būdavo kartais, jog prisibijodavau jo neigiamo atsakymo ir tikrai tą kartą 'nušvilpiau' tą mob.telefoną ir pabėgau į tuščią kambarį pasikalbėti su draugu. Kalbu kalbu ir į kambarį įeina tėtis. Na kiaulystės dėsnis veikia. "Ką čia darai?", klausia jis. "Aš..aš..", sumekenau, ką čia ir bepridursi, juk mano rankoje JO telefonas.. ajajj..gėda buvo. Ačiū Tėti, kad leisdavai skambint iš tavo asmeninio telefono :) ir už sąskaitas apmokėtas tų ilgųųų pokalbiųų..
*Mama su sese išvykusios į kaimą. Mes su Tėčiu namie. Geri draugeliai tada būdavom su pusbroliu Vyčiu, vis krėsdavom ką nors įdomaus. Turėjom kiemsargį Tobį, rudas šuniukas, panašus truputi į taksą. Vedam su Vyčiu šunį pasivaikščiot į šunų mokyklą (taip ta vieta vadinosi, na kur šunim pavaikščiot ant stulpų kliūčių visokių, treniruotis, dresiruotis; miške ji buvo, geras gabalas kelio). Bet mum šįkart toli eiti nereikėjo... Aš vedu Tobį už pavadėlio. Jis užsiuostė sysiuką turbūt kito šuns, niekur neina. Aš "na Tobi, einam pagaliau!" ir timpteliu stipriai už pavadėlio. Dariau tokį gudrų judesiuką, kad su galva trenkiausi į šalia esantį cementinį stulpą (žibintas gatvės). Taip man ir reikia, ane, Tobi? Nėr čia ko tampyt už pavadėlio.. Kraujas teka, reik grįžt namo. Su Tėčiu nulekiam į polikliniką, įmetė gydytojai porą siūlių. Mama iš kaimo skambina "kaip jūs ten?", Tėtis "viskas gerai, aha, jo, mes su Rūtele namie, viskas gerai." Nieks mamai nieko nesako, gūdi tyla :)) Aišku, nereik jaudintis be reikalo. Bet kai mama grįžusi pamatė mane su pleistru (ar kitu ten kažkokiu svetimkūniu) ant antakio...ūūūŪŪŪ vaikyyyti... nežinau, kam daugiau kliuvo - Tėčiui ar man? : )))
*Tėtis mėgsta namie ar garažiuke, sandėliuke savo vaikščiot su visokiom įdomiom 'drapanėlėm', taip gerokai nervindamas mūsų mamą. O man tai juokinga, nes aš labai panaši šiuo bruožu į tėtį - jei jau darbuojies namie ar garaže, ar meistrauji ką, kam kliudo paplyšę džinsai ar megztukas prairęs? : ))) Mama turbūt tyliai tyliai bando vis atsikratyti šių daiktelių, bet įtariu tėtis neleidžia :) Kai gyvendavom kartu tuose namuose, dažnai girdėdavosi frazės tėčio "Virginija, tu nematei kur mano tos kojinės/maikė/kepurė ir kt?". Mama žinodavo visada kur kas sudėta, kur kas padėta, kas skalbiasi, kas džiūsta, kad išmesta. "Išmetei? Mano tą mylimą maikę??? Nu kas gi prašė?", Tėtis. : )) Aišku, sutirštinau spalvas, bet esmė išlieka panaši, hihi.
*"Tėti, ką norėtum dovanų? Ko tau trūksta? Ko tau galbūt reikia?", daug kas klausdavom jo prieš šventes. Ats: "nieko man nereikia, viską aš turiu". Ir jis teisus, jis turi labai daug - ir žmoną, ir dvi dukras, užaugęs tarp šaunių, jį mylinčių mergaičių :) Ir jis mus myli, tą tikrai žinau. Jei kovo 8-oji, ar Valentino diena, tai Tėtis ne tik mamai nupirkdavo ar gėlytę ar saldėsių, bet ir mūsų dukryčių nepamiršdavo. Dar yra kažkur šeimos albume nuotrauka, kai mes su sese gulim su naktiniais lovoj po kaldra, akytės mažutės, patinusios, susivėlusios, bet užtai patenkintos kapojam skanų šokoladą širdelės formos :) Tėtis apdovanojo. Ačiū tau už visas dovanėles, už gėles, už parodytą dėmesį; mes tikrai jaučiamės mylimos!
*Labai patikdavo su Tėčiu kartu žiūrėti gerą kokį filmą ir išgirsti frazę "man patinka šitas filmas; aha, tikrai geras." Apsaldavo širdis.
*Kai Tėtis buvo Singapūre su Mamyte, ėjom su juo pasivaikščiot, palydėjau jį iki pinigų keityklos. Taip vaikščiojom, kalbėjom (vaikai su močiūūūte laimingi liko) ir netikėtai radom vaikų darželį Liepai. Užėjom, kaip tik direktorė buvo, viską aprodė, papasakojo, sakė dar priimtų Liepą į grupę. Ir Tėčiui labai patiko tas darželis ir dabar Liepa sėkmingai jį lanko, kai reikia pasiimti ją iš ten, kartais verkia, nes nori dar pasižaisti. Tėtis taip pat buvo pirmasis, kuris išmaudė Esmę baseine :) Va taip va ėmė ir išmaudė, nes mes, tėveliai, vis kažko delsėm delsėm, laukėm kol vaikas paaugs. Ačiū tau Seneli (taria anūkelės)! :)
*Kai būdavom Vilniuje, Liepa labai mėgdavo pasikuisti Senelio garažiuke, sandėliuke. Senelis vis kažką meistraudavo, kurdavo, remontuodavo, taisydavo. Tai Liepai teko ir gražtą palaikyti, žiūrėti, kaip sukasi, ir plaktukus, kitus instrumentus. Labai Liepai patikdavo žiūrėti, kaip Senelis 'saliutus' daro, virindamas lytuodamas geležį :)
*Dar tada buvo rublio laikai. Tėtis mėgdavo kaip ir aš pinigėlius kaupti (nors nereik taip daryt, reik leist judėt pinigėliam, tada nebus užsistovėjimo ir jų visada turėsi), tai tuos rublius sumanė į kojinę paslėpti (jei tik atmintis neapgauna; atleiskit jei sužaidžia kartais fantazija:) ale vistiek smagu skaityt, ane? :) ). Rublių valiuta baigėsi Lietuvoj, atėjo litas. Bet nukišo kažinkur tą kojinę su tais turtais... Ir po tiek metų mama randa 'lobį'... Na va, jei būtume anksčiau radę, būtume pašėlę :) gal taip mus gyvenimas truputi moko? O ko moko? - patys atsakykite.
Myliu Tave Tėveli, pasiilgstu tos ramios tavo kompanijos, tų tavo bajeriukų ir veido grimasų, paburbėjimų ir pajuokavimų, to ramaus balso. Siunčiu tau šviesos, meilės spinduliuką - gaudyk :) Išlik visad toks jaunas, toks pozityvus, stenkis džiaugtis gyvenimu ir mažom akimirkom, žmonėm, esančiais arti arti bei toli toli, skambink man dažniau, o aš - tau, visad laukiu pašnekesių su Tavimi! :) ir nesvarbu, apie ką šnekėsim - ar apie orą, ar apie aukštas materijas :)
Apkabinu.
Tavo dukra Rūta.
P.S. mano visa šeimyna smagiai mojuoja Tau!
