Rodochrozitas

Gyvenimas yra gražus.
Gyvenimas yra nuostabus.
Gyvenimas yra be galo įdomus. Sutinkat?

Rašau, aišku, dabar - kai esu gerai nusiteikus ir juodą spalvą pratryniau iš savo kasdienybės. Nes, patikėkit, kartais būna taip niūru ir liūdna, kad norisi kaip vilkui vidury miško mėnesienoj kaukti. Bet dabar jaučiuos lyg plasdenantis margaspalvis drugys, taigi dalinuosi savo gera nuotaika ir įspūdžiais su jumis.

Žinot, man rašyti yra vienas didžiausių malonumų gyvenime, aišku - kai turiu ką pasakyti. Kartais kyla noras parašyti knygą ir apie dabartinį ar neseniai vykusį savo gyvenimą, jo peripetijas, apie artimiausius žmones ir jų 'pričindalus', apie vidines kančias ar nesusipratimus, bet pagalvoju iškart - juk artimieji gali įsižeisti, nesuprasti, tada reikėtų galvoti sau anoniminį vardą, kaip kad Šatrijos Ragana ar pan :) Ir nuveju vis tas mintis. Nors esu girdėjus, jog Islandijoje kone kiekvienas žmogus yra parašęs savo gyvenimo knygą.
Taip pat daug kas matyt vos pažinę mane galvoja, jog esu tokia plevėsa, besiblaškanti gyvenime, nežinanti ko nori. Na ir man kartais taip atrodo, bet esmė tame, kad aš žinau ko noriu, tik mano norai greitai keičiasi - čia aš noriu mokytis piešti, čia jau fotografuoti, čia mokausi kinų kalbos, čia jau susidomėjau prancūzų ar rusų ir daug kitų pavyzdžių. Bet realiai pagalvojus, man visos tos žinios gyvenime praverčia. Ir tie, kas iš manęs juokdavosi ar pašiepdavo mane kaip ne rimtą žmogų, aš supratau, kad nėr ko čia įsižeisti, nes elgiausi, kaip man norėjosi, kaip vidinis noras kildavo, tą stengdavausi įgyvendinti. Visada norėjau būti labai pastovus žmogus, labai žinantis į kokią VIENĄ sritį gilintis, nesiblaškyti ir būti na kaip bokštas įmūrytas giliai žemėn. Na ne koks bokštas iš manęs, nekoks, aš daugiau kaip upeliukas, teku sau, mokausi tai šio tai ano, čia pasigilinu, čia toliau plaukiu. Ir supratau, kad aš normali tokia, kokia esu, nors ir yra nepatenkintų (ar buvo) veidų aplink mane, norinčių mane įmūryti. :) Tik ne šiam gyvenime, mielieji. Stengiuos priimti save tokią kokia esu, pažinti save ir nebandyti iš savęs laužti to, ko neturiu ar kuom nesu :)

Po tokios įžangos noriu jum šį bei tą papasakoti. Pradėjau visai neseniai domėtis akmenimis, kristalais. Kadangi manęs niekad nedomino ir vargu ar domins chemija, fizika ir pan, nes esu jausmų, jutimų žmogus ir daugiau kliaujuosi šiais savo pajautimais, rodikliais, tad pradėjau domėtis, kaip akmuo veikia mane, kokių jų būna, bet ne iš ko jie sudaryti ir pan. Supratau, kad gyvenime man be galo patinka spalvos ir viskas, kas su jom susiję. Ir mano visose, ypač meninėse, saviveiklose yra bendras bruožas - tai spalvos. O akmenų kokia gausybė, kiek spalvų, raštų - tiesiog svaigsta galva. Tada išplaukė iš vaikystės, kaip tėvai man ir sesei duodavo nešioti mėnulio akmens gabaliuką su kryželiu jame įspaustą. Nors tas gabaliukas man primindavo karstą :) na forma tokia, bet mėnulio akmuo patikdavo. O mamai tikdavo neva saulės spindintis akmuo. Taigi susiradau Singapūre patikimą kristalų/akmenų parduotuvę, susipažinau su savininke ir pradėjau ten lankytis kartkartėmis, prie progos :) jei manęs ten nieks nekliudytų, nekibintų ir nekalbintų, galėčiau jaučiu valandų valandas ten prabūti, čiupinėti akmenukus, grožėtis, jausti, apžiūrinėti. Na ir per porą kartų, kiekvienam šeimos nariui nupirkau po akmenuką - visiem skirtingą, pagal pajautimus ir jokiais būdais ne pagal horoskopus, nes tai labai klaidinga. (jei plačiau - kai buvau Vilniuje pas Zalatorienę, garsią astrologę, ji man minėjo, jog joks aš ne vėžys :) arba tiksliau - netikras aš 'vėžys', nes pvz net 12 planetų pas mane po svarstyklių ženklu; nelabai suprantu, ką tai reiškia, bet nuo tada man tarytum kažkas atsirišo protelyje, kad nėra grynakraujų nei vėžių, nei svarstyklių, o galima pastebėti tik kažkokius bendrus bruožus ir tai - labai abstrakčiai). Vienas pirmųjų akmenukų, su kuriuo pažindinausi, buvo rodochrozitas (vargeli, ligšiol nemoku atsimint teisingai šio pavadinimo) - rožinės spalvos, su juodom, baltom gijom, jis ėmė mane ir tiesiog užbūrė savo šiluma, grožiu, kai paėmiau į rankas, nebenorėjau paleisti. Siejamas jis ir su meile, mokina mylėti išmintinga besąlygine meile kitą žmogų ir visa, kas aplink. Na tai buvo tai, ko man reikėjo. Naktim po pagalve jis saugojo mane, dieną, kai galėdavau, laikydavau jį delne, trindavau delnus, masažuodavausi :) , pvz kai su vaikais lauke vaikštinėdavom. Sapnai tapo ramesni, šviesesni ir energija dienos metu tekėjo tokia rami, tokia jautri ir švelni, sunku apsakyt. Tiesiog ramybė.

Buvau prekybos centre, visur vaikščiodama delne laikiau akmenuką, jau laikas namo, leidžiuosi žemyn į metro. Ir tokia mintis ateina - įdomu, kiek ilgai pažindinsiuos su šiuo akmeniu, o ką toliau su juo darysiu, kur dėsiu? Ant lentynos? Žvilgsnis užkliuvo už senyvo amžiaus žmogaus, sėdinčio invalido vežimėlyje. Stumia vežimėlį vyras ir jo žmona, kaip suprantu. Turbūt čia to vyro tėtis. Na ir girdžiu aiškiai viduj kitą mintį - šis akmenėlis kaip tik tiktų šiam senukui, akmuo jam labai padėtų, nes jam trūksta meilės ir dėmesio. Galėtum jam padovanoti, perleisti.

Oooo šakės, - suvirpėjo visi mano proto fibrai, - totalios šakės, eiti prie nepažįstamo žmogaus? Įteikti jam kažkokį mažą akmenuką? O jei jie angliškai nešneka ir nesupras manęs? O jei atstums ir nuvarys šalin? O jei pasišaipys? O ką aplinkiniai žmonės pasakys, kaip jie reaguos - kaip į išprotėjusią? O jei paraudonuosiu iš gėdos? ir tt ir pan.
O ką širdis? Širdis tiesiog dega, ji džiaugiasi, vaivorykštės spalvom švyti ir supranta, kad tai praplėstų ją dar labiau, suvokiu, jog tai būtų teisinga, tai būtų geras veiksmas, kuris pakeistų daug dalykų į gerą. Ir kaip tie žmonės į mane reaguos - ne mano reikalas, mano reikalas padaryti iš savo pusės tai, ką diktuoja Širdis. Kągi, laukiame to paties metro, telieka melstis, kad jie išlips toj pačioj - mano stotelėj. Suprantu, kad metro viduje niekaip neišdrįsiu užkalbinti šių žmonių, o šiai dienai galiu išdrįsti tik išlipti ten, kur jie išlips ir ramiai su jais nuošaly pasikalbėti :) Kaip tarė Rūta, taip padarė. Kol važiavau metro, stebėjau juos, senukas tikrai atrodė labai vienišas, jis vos neužmigo bevažiuodamas. Išsitraukiau mažą apskurusį popieriaus lakštelį ir užrašiau ten akmens pavadinimą ir trumpą jo reikšmę, plius 'mylėkite ir būkite mylimi'. Vienoj rankoj akmuo, kitoj - popieriukas, labai jaudinuosi. Aišku, pravažiuojame mano stotelę, o jie nė nemano išlipti :) Dar kažkur keturios stotelės ir jie jau ruošiasi lipti, susizgrimbu ir lekiu iš paskos.
Jau mintyse buvau surezgusi tekstą angliškai, ką ketinu sakyti ir viskas ėjosi tikrai lengvai, paprastai, natūraliai ir visai neatrodžiau išprotėjusi :) Vyras pasakė, kad čia jo Tėtis. Aš paklausiau, ar Tėtis supranta angliškai ir ar galiu su juo pasišnekėti, jis pasakė 'taip'. Senuko rankos buvo labai šaltos, sušalo matyt metro, man ir visad ten šalta, dėl to turiu skarą su savimi. Įdėjau jam akmenį į ranką, pasakiau, kad čia meilės akmuo, kad jam jis padės. Įdaviau Tėčio sūnui raštelį, pasakiau, kad gali dar pasiskaityti apie šį akmenį. Pamiršau tik paaiškinti, kaip apvalyti akmenį periodiškai, bet jei reikės, manau, jie patys sužinos. Po šio įvykio greit šokau į kitą metro, kuris nuvežė mane namo. Ką pamenu dabar -  tai visos šeimos nuoširdžias šypsenas, kurios net dabar džiugina mane ir šildo. Ir taip gera paliko, nes padariau tai, ką turėjau padaryti ir aš išdrįsau, nugalėjau visas tas baimės šmėklas, kurių oj kiek prisirinko, apie jų egzistavimą net nežinojau, kol neiškilo ši situacija :)
Lietuva. Kai važiavau troleibusu Vilniuje namo po darbo, įlingavo į troleibusą girtas jaunuolis, kuris vos ant kojų pastovėjo. Ką norėjo daryti mano Siela, Širdis? Pulti jam padėti, jau mačiau, kaip padedu jam, kaip apsivynioju jo ranką apie savo kaklą ir tempiu jį pasodinti, kad nuvedu jį pas save namo, kad jis išsimiegotų ir grąžintų sau sveiką formą. Tada pasikalbėtume, palydėčiau namo. Jis turbūt mokinys vyresnių klasių. Net neįsivaizduoju, kaip tėvai reaguotų į tokį grįžtantį sūnų namo. Tokios tad mintys sukosi troleibuse.. Bet tąsyk mano šmėklos buvo stipresnės už mane - kaip tu čia atrodysi? ką žmonės pagalvos? tu gi turi vaikiną, su kuriuo gyveni, apie jį nepagalvojai? partempsi svetimą vaikiną namo, ką jam paaiškinsi, ar esi tikra, jog būsi suprasta? ir tt ir pan. Ir likau lyg įbestas stulpas sėdėti ten, kur sėdėjau, nė nekrustelėdama, tik apgailestaudama, kad esu bailė, kad negaliu daryti tai, ką turiu daryti, ką noriu daryti tą akimirką. Širdis verkė. Taip ir išlipau iš troleibuso, taip ir nežinau, kas toliau buvo su tuo jaunuoliu, liko tik apgailestavimas, kad niekuom žmogui nepadėjau. Ir tai tik viena iš daugelio situacijų. Taigi, kam tai rašau? Esu tikra, jei klausytume vidinių savo pajautimų, jei nekreiptume taip daug dėmesio į savo baimes, ar ypač į topinį 'ką žmonės pagalvos, ką žmonės pasakys, nesupras, išjuoks', pasaulis, mūsų kasdieninis pasaulis taps šviesesnis, švaresnis, bus daugiau šypsenų, daugiau laimingų žmonių. Ir tai yra nesustabdoma grandininė reakcija, tu padarei kažką gero, tasai kitam padaro kažką gero ir taip be galo be krašto. Lyg ratilai vandenyje, kai įmeti akmenėlį.
Linkiu išlikti ištikimiems sau, tapti drąsesniais nei mūsų baimės. Sėkmės!

Krabi, Tailandas 2

Sveiki - gyvi - gražūs mano blog'o skaitytojai,

uf kiek daug laiko praėjo, tikiuos prasmingai įdomiai jį praleidot. Sulaukiau komentarų, pastebėjimų, kad rašau tik apie pozityvą, kad tai gali kažkam nepatikti, papiktinti ką nors. Ilgai apie tai mąsčiau - matot kiek laiko praėjo. Ir visgi dar kartą sau atsakiau, kad viską darau taip, kaip man diktuoja širdis - rašau iš širdies, sielos ir jei ir bus kokių nesmagių dalykų, man mano šeimai nutikusių, tai bus su jumoru pateikta. Jei įžvelgsim gyvenime daugiau gerų pozityvių dalykų, kalbėsime apie juos, džiaugsimės už save, už artimą, tokių dalykų tik daugės, o jei siųsim kitam gėrį, patikėkit - grįš jums viskas keleriopai daugiau :) O jei kuriat iliuzijas, jog mes idealiai gyvenam, na tai nereik mūsų aukštint taip ir idealizuoti. Mes žmonės, to ir atėjom į Žemę - mokytis, tobulėti, ieškoti, džiaugtis, jei jau taip norisi - kartais paliūdėti, kiekvienas renkamės. O jei ką nors jau taip piktina mano rašliavos, na neskaitykit dievaži, nes mano tikslas nėra kurti kitiem iliuzijas ar piktinti, mano tikslas - džiaugtis, dalintis, pralinksmint kitus, pradžiuginti, pakelti nuotaiką, parodyti pasaulio kampą, iš kurio aš į jį žiūriu.
Taigi, pamenat sakiau jau kur kur, bet į Tailando Krabi daugiau kojos nekelsiu? :) Na va, niekada nesakykim 'niekada', nes paprastai tai įvyksta 'visada' :) Praeitais metais buvo atskridusi anyta Vera pas mus į Singapūrą, trim savaitėm. Na tupėt namie ar kožną dieną pėdint kur nors gali ir atsibosti, kadangi tada finansai leido, pasilepinom visi netolima kelione į Tailandą. Šįkart mūsų pažįstama Mašenka parekomendavo konkretų viešbutį, konkrečią vietą, kur važiuoti, tai kažkaip lengvai pasidaviau šiai svajonei ir nepatikėsit - nepasigailėjom! Jeigu su mano tėvais mes eidavom vakarais į turgelį, centrinę gatvę, kur virė gyvenimas, tai čia - visiška priešingybė, išvykom toliau nuo šurmulio, pasiklausyti tylos, bangų mušos. Truputuka gal nuobodoka, vienodoka, bet matyt laiku ir vietoj mum viskas buvo.
Viešbučio pavadinimas bus vienoje iš foto, kam aktualu - susirasit. Jis renovuojamas buvo tuo metu, kai svečiavomės. Namukai prie jūros - kur ir rekomendavo apsistoti - naujutėlaičiai, šviežutėliai, tikrai patogūs, apgalvoti. Tik terasa nepatiko, nes mažoji Esme galėjo lengvai tėkštis žemyn, tai nuolat dabot reikėdavo. O juk taip paprasta būtų, jei būtų kažkoks aptvarėlis, grotelės, saugu ramu. Aišku, važiuojant porai arba su paaugusiais vaikučiais - kaifų kaifas, ramybės oazė. Dar atnešė lovelę Esmei tokią nekokią. Įlipo Liepa ir sulūžo ten kažkas :) aišku, mes neminėjom to fakto, kad dramblys Liepa įlipo, pakeitė į kitą. Bet klipatėlės lovytės, investuot ryškiai nenorėjo į tai. Maistas restoranėlyje geras, išsirinkau savo mylimą patiekalą kažkokį su vištiena, pirmom dienom lapnojau ir džiaugiausi, o paskui tas plaukiojantis aliejukas jau pradėjo erzinti (padaže), darės jau bloga. Taigi gero turi būt po trupučiuka, gale savaitės visiem jau maistas įgriso. Žmonių ne sezono metu buvo labai mažai, taigi pilnas aptarnavimas servisas tik porai atvykusių šeimų. Kartais toks dėmesys nelabai patikdavo, kartais kaip tik miela, ypač dėl vaikų - turėjo 'draugų', animatorių restoranėlyje, visi jau mus pažinojo. Su Vera džiaugiamės savo latte kasdienine, tiek mažai iki tos laimės tereik.
Gyvenom atskiruose namukuose - aš, vyras, Esme arčiau jūros, Vera su Liepa kitam namukyje kaimyniniam, pora metrų toliau nuo jūros - už mūsų galima sakyt. Vaikam sumigus, dar susitikdavom pašnekėti.
Vera - mano anyta, įdomus žmogus. Jautis. Sakiau nebetikiu horoskopais, bet žinot, kažkaip dėsningumus visgi pastebiu gyvenimiškus. Ji labai kantrus žmogus, tyli, nesako, bet viduj gali pergyventi ir ilgai ir skausmingai. Nežinau, kas tiem jaučiam, reik mokėti, mokintis išsipasakoti, išsikalbėti, nuo to liežuviukas gi nenukris :) O aš kaip durnelė, kartais tikrai neįtariu, kad žmogui gali kažkas nepatikti ar kas negerai (kaip vyras gerai sako - aš minčių dar neskaitau :) ), o ji sako kad viskas okey, tai aš ir tikiu, kad viskas okey. O viduj gali virti tokiem žmonėm uraganas. Nebijokite žmonės kalbėti, išsikalbėti, taip padarysit ne tik sau paslaugą, bet ir kitiem. Taigi, tikiu, kad jai turbūt ne viskas patiko manyje, ar mūsų buityje. Bet ji man visko nesakė gudri laputaitė, bet mes rasdavom bendrą šneką, ir linskmai pasijuokdavom, ir rimtom temom pašnekėdavom. Tik norėjosi gal daugiau atvirumo, bet turbūt tam reikia pasitikėjimo daugiau ir pabendravimo dažnesnio. Ryšys kuriamas, tą supratau.
Mane truputuka nervindavo, kad ji savo sūnaus 'darbelius' vis sau norėdavo pasiimti, perimti. Kažkaip vistiek tai yra mūsų vaikai ir jei dabar tėtukas eina vaiką prausti, reiškias jis ir eina prausti, o ji vis stengdavosi perimt sūnaus pareigas. Aišku, kai turėsiu savo sūnų, gal ir aš jo taip gailėsiu ir darysiu viską, kad tik jis daugiau ilsėtųsi, bet nežinau. Dabar manau, kad sūnų reiktų kitaip ruošti gyvenimui, kitaip bendrauti nei su mergaitėm-dukrom. Ir turiu sau gal net užsibrėžusi tikslą gyvenime, kad jei bus džiaugsmas turėti sūnų, auklėsiu auginsiu taip, kad jo būsimoji/esamoji žmona tikrai jaustųsi laiminga ir džiaugtųsi jo įgūdžiais, nes sūnaus pasiruošimas gyvenimui šeimyniniui atsinešamas, manau jau iš savo šeimos. Man nerealiai gražu, kai sūnus asistuoja mamai, vyras asistuoja žmonai, na smulkmenos, tai gali būti - praleisti pirmąją pro duris, pristumti kėdę ar dalintis savo patiekalu - atrodo taip elementaru, bet tai nėra visiem įprasta. O jūs tikite, kad kaip sūnus elgiasi su mama, taip jis panašiai elgsis ir su savo žmona? Manau, tame tiesos yra.
Ok, grįžkim prie Krabi Krabiuko. Skrydis, tiesa, praėjo neblogai, atskridus truputi buvo blogai - buvom užsisakę iš anksto mašiną/autobusiuką, kad nuvežtų iš oro uosto į viešbutį, bet nesulaukėm vairuotojo su lentele. Mes iš oro uosto paskutiniai išėjom (iš savo lėktuvo, turiu omeny), nes kol tą vizą padarė ir pan. Patarčiau viską darytis iš anksto, sutaupysit ir nervų, ir laiko. Taigi išeinam sau paskutiniai viščiukai, nieks nelaukia, nieks nepasitinka. Tokie pamesti pamiršti jaučiamės, bet vyras šustras, jau organizuoja iš naujo transferą. Viskas, važiuojam, tik viešbutyje nesusipratimas - kad neva mūsų laukė vairuotojas oro uoste su lentele, bet mes nepasirodėm. Aišku nepasirodėm su visais, nes darėmės vizą ir išėjom paskutiniai, galiu juos irgi suprasti, kas tiek ilgai lauks? :) Žodžiu, viešbutukas liko nepatenkintas, bet jaučiu vyras jiem pinigų už neįvykdytą paslaugą nemokėjo.
Nesezonu skristi į Tailandą nepatarčiau, nes neaišku koks bus oras, mes rizikavom, kai kurios dienos buvo super, kai kurios lietingos, lyjuotos, uraganuotos. Pamatėm Krabi visokiom spalvom, visokiais vaizdais. Bet vistiek nesigailiu, labai patiko. Malonaus nuotraukų žiūrėjimo. Dar parašysiu apie eksursiją (skaityti žemiau):

Sveikučiai, sako Liepelė iš Singapūro oro uosto. Kadangi Liepa dabar turi SAVO nuomonę, ji ne visada nori fotografuotis, kai jos prašo. O jei jau nori fotkintis, bėga mama Rūta išsižiojus, nes gi gavo Liepos leidimą ją įamžinti :) Buvo žvarbu laukti lėktuvo, Liepa įsisiautė jaukiai į mamos skraistę. Po to su ja žaidėm gaudynių, tai greit sušilom. 

Mūsų restoranėlyje be sienų :) Geru vaizdu vien sotus nebūsi, norim niam niam

Sultys dažnai būdavo papuoštos gyvom gėlėm. Dešinėj apačioj - tai mano firminis patiekaliukas su riebiu padažiuku. Turbūt visi jo atsivalgėm.

Jaukus bardakėlis terasoj

Mano rastas krantinės lobis. Liepai labai patikdavo žaisti su šiais artefaktais :)

Galvojat Liepa labai kaifuoja nuo jūros? Pasirodo, jai priimtiniau baseinas - ten saugiau, dugną siekia. Tai ji ne tiek prie jūros norėdavo, ne ten maudytis, kiek vis 'einam einam į baseiną' :(

Čia mūsų kampinis namukas, o foto dariau iš Veros/Liepos buveinės

Baseinas toks seno tipo telefono formos. Būna prikrenta į baseiną kvapnių medžio žiedų. Romantika. Kairėj Liepos galva srovėje, patiko jai šis malonumas. Dieną tai tikrai čia gražu saugu atrodo. Bet pirmą dieną atvykimo, aš baseino dar nemačiau, nespėjau visos teritorijos apžiūrėt, tik prie jūros buvom. Bet cekava viską patikrinti. Jau tamsu, galvoju, eisiu prie to baseino, įdomu, koks jis. Viską pamačiau, ką norėjau, jau apsisuku eiti į savo namuką, o kelią pastojo didelis žvėris. Turbūt voranas arba kažkas panašaus. Aš šiaip jų nebijau, bet jis kai išsitiesė sau skersas ant tako - nei apeiti, nei kitaip perlipt. Ne juokais išsigandau. O jis kaip akmuo, guli nejuda. Tai aplink baseiną apibėgau ir dūmiau namo. Brrr. Tiesa, vakarais labai įdomių visokiu garsų girdėdavom - varlės, svirpliai ir kiti neatpažinti objektai. 

Čia nurimus audrelei - šapeliai, šiukšlės ir kiti radiniai. Kai ėjom pasivaikščiot, tiek visko radom/matėm - šlepetės, vaistų buteliukai... Viešbučio darbuotojai labai tvarkingai viską vėl sušlavė, išvalė, gražu žiūrėt buvo, kaip chebrytė operatyviai dirba.

Mūsų namuko dušas kaip ir ne lauke, bet ir ne viduj, jis tiesiog be stogo, o tarp dviejų stogų :) Ir jeigu lis, tai prausies ir po lietum, ir po dušu :)

Jei esi ilgas, tai prausiesi ir grožiesi tokiu vaizdu iš dušo erdvės.

Smagu prisiminti, koks bunzulis buvo mūsų kūdikėlis.

Dėl jūsų, skaitytojai, nepatingėjau šįkart įamžinti krabiukų urvelių ir smėlio burbuliukų išneštų. Tiesa, matėm ir labai didžiulių krabų. Tokie juokingi jie, kai bėga šoneliu šoneliu. Pagaut praktiškai neįmanoma - labai greiti bėglūs :)

Ar įžiūrit misterį Krabą? Kai kurie tarytum peršviečiami, pastebi tik dėl to, kad jie juda :)

EKSKURSIJA. Vyras vis nerimo - reik organizuotis ekskursiją, na reik ir mamai kažką parodyti, kad ir patys kažką pamatytume daugiau. Jau jam padai niežti, o mano širdis nerami, iškart kažkokį viduj nerimą ir pasipriešinimą jaučiau, kad nenoriu niekur vykti, plius kai oras neprognozuojamas, tai lyja, tai vėjas pakyla, tai bangos, tai be bangų. Ir viduj tvirtai žinojau atsakymą NE. Bet jis taip dieną, kitą mane paruošinėjo, kad pradėjau jo mintim galvot - kad na gal visai neblogai būtų koks nuotykis, lietus gi nieko tokio, neištirpsim, bus smagu, atrakcija. Dabar tikrai žinau, jei vidinis balsas sako NE, reiškias NE, neleiskit niekam išmušti jūsų iš vėžių jokiom gražiom šnekom. Taigi, pasidaviau. Ir turėjom atitinkamą rezultatą. Ekskursija buvo į kažkokį paplūdimį ar salą, kur galima bus pasimaudyti (atleiskit, tikrai nepamenu dabar pavadinimų), plius pasakė, kad mus paims su mašina iš viešbučio, o jau grįšim vandeniu kateriuku tuo ir tiesiai prie viešbučio išleis. Patikėti buvo nesunku, nes savo akim mačiau, kaip turistus taip išleidžia, atplukdo iki mūsų pliažiuko.
Išsiruošiam, oras lyg ir nieko, atvyksta autobusiukas, linksmai nusiteikę važiuojam. Dangus niaukiasi, jau širdis spurda, kad bus tikrai Nuotykis iš didžiosios raidės. Jau tąsyk, pamenat, kai vykom kateriuku iš Bamboo salos ant bangų, bloga buvo ir prisiekiau sau, kad viskas, jokių jūrinių pasiplaukiojimų, tai ne mano ir man to nereik, kam tas papildomas stresas? kam save kankint? :)
Pasirodo, plukdė mus po įvairius pliažus, saleles, į kai kurias vietas dėl blogų oro sąlygų nebeplukdė, nes neįmanoma buvo maudytis dėl lietaus. Pradžioj foto matosi, kad šypsomės, viskas čiki-briki, bet kas mum daugiau beliko? Pradėjo lynoti, kateriukas neuždaras, vėjas pučia ir vanduo iškart visiem ant galvų, rūbų. Bangos pradėjo kilti, tai patikėkit, skrandukas buvo gerklėj. Bet matyt iš to streso pradėjau ne verkti, o juoktis. Ypač, kai visų akys didelės, tarytum sakančios "kokio velnio mes sutikom leistis į šią kelionę?". Vienintelė ir tik vienintelė mintis man kėlė nuotaiką - kad bus ką čia aprašyti, papasakoti. Vera tylėjo, bet viduj turbūt irgi audra buvo. Liepa ant kelių Verai, vanduo taškosi į visas puses, kartais atrodo, kad mes ne plaukiam, o tiesiog skrendam tokiais šuoliais hopla-hopla-hooooplaaa. Dėl Esmes aišku buvo neramumas, laikėm ją, kad nesusižeistų, kad amortizuotųsi tas aukštyn-žemyn kilnojimasis, įsispyrusi kaip varlė buvau tame slidžiam vandeningam kateriukyje. Na kraupu buvo, net dabar nemalonu prisimint. Dėl to sakau, jei nesezonas - nerizikuokite. Sezono metu, kada saulėta ir garantuota rami jūra, geras oras - super, super ekskursija ir poilsis. Bet kaip jie patys ryžosi lietui prasidėjus vykti į kelionę šią, vežti šeimas su vaikais ir kūdikiais - aš nežinau. Matyt pinigai sumokėti, kelio atgal nėra. Kol lietutis krapijo, mes persirengėm maudymkėm, kad iškart į vandenį šokinėt, maudytis. Taip net šilčiau būdavo, vandeny. Linksminomės, neleidom net orui gadinti mum geros nuotaikos. Kiti žmonės slapstėsi nuo lietaus po medžiais, jau matėsi - nukabino nosis, pilnai juos suprantu. Taigi, nuotraukas dariau, kol dar buvo plius minus gera nuotaika ir geras ūpas, paskui berods telefonas numiro. Bet ir per liūtį ar žvarbų vėją, nesinorėjo galvoti, kaip tai įamžinti. Jau įsisiūbavus jūrai ir vėjui, smarkiam lietui, atplukdo mus į tokią įlanką, kur aplink uolos, kranto, smėlio nėr, gilu, galima panardyti ir pasimaudyti. Na su kūdikiu - tikrai nematau būdų to padaryti, kai dugno nesiekiu, visi pasigrožėjom ir apsisukom, vykom į saugų artimiausią krantą. Blogiausia buvo tos bangos ir šaltis. Mes visi šlapi, vėjas ir tikrai sušalom. Sausų rūbų jau nėr, viskas šlapia drėgna. Išlipom į krantą, radom mažiuka postą, ten vienas vaikinukas dirbo. Du metrai x du metrai daugmaž dydis. Susigrūdom ten, kas tilpo. Aš su kūdikiu, su Liepa, Olegas kažkur lauke. Prikvėpavom ten, iškart šilčiau pasidarė. Bet tas namelio 'savininkas' labai nepatenkintas buvo ir švelniai vis sakė, kad netoliese yra didelė visiem pastogė, kad galim ten eiti. Čia ir buvo turbūt mūsų klaida, kad mes ten nuėjom, nes ta pastogė - tai tik stogas, o vėjas kiaurai per mus pūtė ir šalom toliau. Mažoji pagėrė pienuko ir užmigo, stengėmės vaikus uždengti sausesniais rankšluosčiais, Olegas mano rankas, pečius šildė, trynė.
Ir mano akys, žiūrinčios į vyrą, tarytum kalbėjo "AR AŠ TAU NESAKIAU?". Norėjau, kad jis maldautų atsiprašymo ir pripažintų klydęs :)) Na rimtai, įvėlė mus į tokią istoriją. Jei būtume tik suaugę, gerai, nieko čia tragiško, bet yra vaikai ir šitiek baimės įvaryti su tais šokinėjimais per bangas, su liūtim ir šalčiu - nemanau, kad tai gera idėja. Na bet pasisėmėm visi patirties geros visiem ateinantiems metams, o gal ir gyvenimui.
Įsivaizduojat, mes sėdėjom ir laukėm, kol jūra nurims, kol liūtis pasibaigs, mačiau kaip mūsų vairuotojas kateriuko gręžė savo maikę ir vėl ją vilkosi. Kažkas dar ėjo maudytis. Laukėm laukėm ir sulaukėm. Viena mintis dar palaikė mane - bent iki viešbučio atplukdys mus ir lįsim visi po verdančiu dušu ar į burbuliuojančią vonią garuojančią, išsikaitinsim, lįsim po kaldra stora ir gersim karštą arbatą. Vizualizuoju, kaip bus gera. Liūtis aprimo, jau vykstam, apdengė mane su miegančiu ant rankų kūdikiu turbūt jei neklystu - dideliu šiukšlių maišu, bet kaip buvau dėkinga už tą maišą - kol ėjom iki kateriuko, lietus nesušlapino Esmes, ji ten prikvėpavo, tapo vos šilčiau, oro gryno vis jai įleisdavau :) žiauru. Baisu buvo plaukti atgal, nes puikiai žinojau tuos atrakcijoninius kalniukus, skraidymus nuo bangos ant bangos. Įdomu, jei toj 'valtelėj' būtų buvusi mano mama... Jaučiu ji pasiliktų toj salelėj, nieks neįsodintų jos atgal. Man, tiesa tokie patys jausmai mintys buvo. Bet ryžomės grįžt namo. Vis vyro klausinėjau - jau bent pusę kelio nuplaukė? Ar jau greit? Kiek dar liko? Ir jau juokinga nebuvo. Šalia sėdintieji iš Indijos, iš Kinijos, jie dar bandė dengtis menkučiais skėčiais nuo atpūsto vandens, lietaus, bet tai bergždžias reikalas. Visi it vieno permirkom.
"Nieko nieko, jau greitai, tuoj atplukdys mus iki viešbutuko, košmaras tuoj baigsis ir gyvensim toliau laimingai." Atplukdyt atplukdė, bet atpažinom kelionės pradžios krantus!!!!!! WTF??? Mus grąžino ten pat, kur ir pradėjom kelionę. Kažkokia nesąmonė. Gal dėl oro sąlygų jie taip padarė. Angliškai jie paaiškint nesugebėjo. Kaip suvaldyt pyktį tą akimirką? Nežinau, kažkoks nesusipratimas. Su maudymkėm, prisidengę rankšluosčiais, šlapi, pavargę, sušalę, einam dar ir transporto ieškoti. Kažkas juokiasi iš vietinių. Na aišku, visad galvoji, kad čia iš tavęs. Taip tada ir pagalvojau. Bet aš nepasidaviau. Žiūriu, eina mūsų buvęs vairuotojas, kuris atvežė mus čia. Aš prišokau prie jo, klausiu, ką daryt, mum reik, kad kas nors parvežtų mus atgal į viešbutį, kad jis pagelbėtų. Pasikvietė jis kažkokį draugelį vietinį. Tas sutiko mus parvežt namo. Bent tiek gerai. Sumokėjo jam vyras, nesumokėjo, kiek sumokėjo, jei sumokėjo - jau man dzin buvo. Namaiiii... karštas dušas, vonia. Bet žinot, ką gerai pamenu? Kai lindau po karštu dušu, man nesinorėjo ilgai taip kaitintis, man nuo vandens ir sąlyčio su juo jau buvo bloga. Šlykštus jausmas aplankė, kai visą dieną ir iš apačios ir iš viršaus buvai mirkomas vandenyje :) Išsitrynėm stipriai su rankšluosčiais SAUSAIS, arbatos ir grįžinėjom į save. Vyras karpė ausytėmis ir buvo neišpasakytai tylus:)
Tai buvo paskutinis, paskutinis kartas, kai neklausau savo vidaus... Aš gi Olegui buvau siūlius berods vykti pvz kartu su mama, nieko čia tokio, bet bent be kūdikio, Liepa pati galėjo nuspręsti - vykti ar ne. Mum pilnai būtų užtekę žaidimų su smėliu ir krantinės vandeniu ir tai būtų nenuobodu, o kaip tik smagu. Bet ne, gi mes šeima, turim laikytis visi kartu :) Pasilaikėm kartu, ačiū :)

Iš šitos kepurės nieko nebeliko mum grįžus į viešbutį. Dar Esme primaigė, prarado savo formą, kaip skiautė šlamštelio atrodė. Teko išmesti.

Kateriukyje galima akvalangą pasiimti. Kai Liepa pamatė, kad viena už ją vyresnė mergina taip nardo, ji nepabijojo irgi pabandyti ir gavosi labai šauniai. Stebėjaus ir žavėjausi. Čia ji su plaukmenim plaukioja, bet dabar jau šokinėja Singapūre į baseiną be plaukmenų ir gali plaukt pati trumpas distancijas. Šaunuolė Gražuolė :)

Mažam šiame paplūdimėlyje suregztos lūšnelės, padaryta wc vieta kažkur miškuos, ar tiksliau džiunglėse, daug katinukų matėm.

Populiaru tokiose vietose fotografuotis ant sūpynių ir šiaip smagu pasisupti.

Dar vis laimingi :) Kelionė tik prasidėjo hehe

Čia kitas sustojimas, matosi vandeny lietaus lašų ratilai

Čia salas šias dvi jungia toks smėlio ruoželis

Įamžinau kateriukų vairuotojus, egzotika : )))

Atkreipkit dėmesį kokią foto išlaužiau, kaip profesionaliai padaryta, koks fonas ir tada...paprašiau vyro mane su dukra įamžinti..

O štai tėtukas mus įamžino nuostabiai su visa chebra žmonių :) Aišku geriau negu nieko, bet argi dėtume šią foto į šeimos albumą? :)

 Vieną dieną tikrai orelis buvo toks neatostoginis, neturistinis visai, liūtis su dideliu vėju, kad net šakos lūžo, žemyn krito, vanduo visas salų salyčių šiukšles mum į krantą atplukdė (žr. nuotraukas). Terasėlė permirko. Tiesa, prisiminiau, prieš vykstant čia, aš žiūrėjau video, patarimus, ką daryti užėjus kokiam cunamiui ir pan. Trupučiuka baimės kirminiukas graužė mane. Galvoju, jei negaliu įveikt pilnai baimės, reik bent pasiruošt, žiniom apsikaustyt, kad mažiau streso būtų. Cunamio nebuvo, bet liūtis 'palepino' mus. Kita vertus, na kiek galima mėgautis pleškinančia saulyte? Reik ir atsigaivint. Kai liūtis apmažo, mažają su Liepele nuvedėm pas senelę Vera ir išdūmėm maudytis lietuje, su bangom, tokiom ekstremaliom sąlygom. Vyras kaifuoja nuo tokio oro - jis gi oro ženklas, svarstyklės, jam vėjas, vanduo, gilumos, platumos - tai ko reik. Ir nebijo, varo sau į tolį, plaukia ir mane dar bando mokyt, kad nereik čia nieko bijot :) Bet taip crazy pasimaudėm, rėkavom, faina visai buvo, dar mokino nert į bangą, tai permirkę visiškai buvom, bet laimingi :) crazy happy, kaip sakant :)
Dar pakrantėje, paėjus į vieną pusę paplūdimiu 500m galėjai pamatyti pastogę, kur viena moterytė labai maloni darė masažiukus. Aišku, pigiau nei Singapūre šis malonumas. Tai anyta daug kartų buvo, aš ir porąkart nupėdinau. Labai gera buvo. Girdi bangų mušą, grynam ore; aišku, vis prieinantys turistai pasiteirauti, pasiskaityti kiek kas kainuoja, nelabai sužavėjo, nes gi pusnuogis ten guli prisidengęs.. Tai kaip ant sparnų grįždavai po masažiuko namo. Ir apskritai, vaikščioti po smėlį, pakrante, kai akys vandens neaprėpia, salos tolumoj, na mažytis rojus.
Prie nuotraukų dar pakomentuosiu, ką prisiminsiu. Kaip su Vera ir vaikais leidom laiką Singapūre, kol Olegas dirbdavo, aprašysiu kitoj temoj - vietos tos pačios, gal labai nieko wau ir nebus. Kaip sesė klausia manęs - Rūta, tau neatsibodo visų vedžioti po tas pačias vietas? Geras klausimas, jei praeina kažkiek laiko tarp šių ekskursijų, tai nelabai atsibosta.

Jau saugiam viešbutukyje

Lietui lyjant nereik jungti dušo, ateini ir prausies po ekologiškiausiu lietaus vandeniu 'sveiko' šaltumo :)

Dušo erdvė prisipildo vandeniu, nespėja vanduo išbėgti į kanalizaciją, tada pradeda pildytis visa vonios patalpa. Plius prisiminiau, ateidavo iš lauko didžiulės skruzdės. Tiesiog skruzdės gigantės :) bet tokios baikščios ir gerietės. Tiesiog nelabai malonu būdavo matyt jas ten, kur gyveni.

Tėveliai mane supras - gera, kai vaikai užmiega pietų miegučio, atsipūsti, pailsėti, arbatos ar kavos išgert..mmm...

Mes jau Singapūre. Linkėjimai Lietuvėlei! Mylim jus, bučkis ir iki :*