Sesutė

Sveiki pupuliai-kukuliai :)

savi žino, tolimesni - ne visi, kad aš turiu vieną vienintelę Sesutę. Jos vardas Aistė, kaip ji pati sako - pats gražiausias vardas : ))) iš kuklumo, aišku, jaunėlė mano nemirs, bet myliu ją be galo: ir kuklią, ir nekuklią, ir piktą, ir gerietę, ir susivėlusią, ir susigarbiniavusią, ir nupieštu veiduku, ir su strasdanėlėm, ir su aukštakulniais, ir su kaliošais (na pvz, kaime :D ).
Galvojau parašysiu porą žodžių ir gana, bet kažkaip vidumi norisi išsipasakot truputi daugiau (o, miela Sese, tik nemušk manęs už tai :) ). Visų pirma, esam mes labai skirtingos: tiek išvaizda, tiek charakteriu, tiek požiūriais kai kuriais, bet turim ir panašumų (pajuokauti, pasibendrauti, rengti staigmenas kartu, organizuoti kažką ir pan.), čia žiūrint ko ieškosi, tą ir rasi.
*Kai man buvo beveik beveik 4 metukai, gimė Aistukas: mažutė, kūdutė, didelėm tamsiom akim. Tas akis taip mylėjau, kad vos progai pasitaikius eidavau bučiuoti. Turbūt jai nelabai patikdavo... Prisimenu tą vaizdą, kai aš šalia mamos sėdžiu, o ji ant rankų laiko jaunėlę ir ją maitina. Galvojau, va, kokia gera mergaitė buvau, žiūrėjau sau mandagiai, bet mama kažkodėl pasakojo, kad jai ant galvos iš pavydo vis lipdavau. Nežinau nežinau, šito neprisimenu, jei neprisimenu, tai gal to ir nebuvo? :)
*O jei rimtai...prisiminimai išplaukia ir žiūrint į kai kurias vaikystės nuotraukas. Pvz., kažkieno gimtadienis, sesė jau moka sėdėt; sėdi sau rimtuolė, pasipuošusi 'mano suknele', o galvytė jos tokia padengta pūkeliais - taip ir norisi paliesti. Bet ką jūs galvojat? Galvojat ji šuo ar katinas, kurį galima kada panorėjus glostyti? :) neeee, mikliai ji iškeldavo rankutę ir stumdavo kiekvieną ranką. Va toks aristokratiškas kūdikis :) Kaip dabar pagalvoju, na dar nemačiau, kad kas taip elgtųsi tokio amžiaus. Įdomus variantas.
*Išsivežu kūdikėlį Aistę pasivažinėti su vežimuku; gyvenom nuosavam name, kur kiemas cementinis ir toks kalnelis link gatvės einantis, stumiu stumiu tą vežimą ir apverčiu netyčia.. uf, sveikas gyvas vaikas. Ko tik nepridirbdavau iš tos meilės ir rūpesčio. Aistute, tu tai vertini? : )))
*Mes lankėme tą patį valstybinį darželį (kitokių juk ir nebuvo...), skirtingose grupėse. Pamenu epizodą, kai auklėtoja atveda mano sesutę, tokią tylią, susigūžusią. Pas sesę atėjo pietų miegelio miegoti.. mažūūūtė.. tik va bėda, merliuką sesė savo grupėj paliko. Jai baltas merliukas būdavo viskas, be jo miegoti - niekaip. Bėgo kuri ten auklėtoja jį atnešti.
*Mum ūgtelėjus, išryškėjo mano blondiniški, šviesūs šviesūs plaukai ir mano sesės - vario spalvos, bronzos spalvos, plius jos veide žaisdavo tiek daug smagių strazdanėlių.
*Iš vaikystės dar menu, kad sesei vis kas nors lūždavo, o tiksliau - rankos, vis su gibsu ir su gibsu :) ir kaip jai taip gaudavosi? Pamenu ateina man pasiguosti, kad ranką skauda, susitrenkė ar nukrito. Sako, pajudint negali. O mes mamytės prisibijodavom, nes ji labai jautriai reaguodavo į tokius mūsų 'triukus', tai geriau mes nuslėpdavom ar patylėdavom, kol pati išryškins :) Tai sėdi Aistukas už stalo nuleidusi ranką vieną po stalu, su kita valgo. Galvojat mama nepastebėjo? oooOOO, mamytė gi 'glaz-almaz' :) viską mato, viską girdi :) gerai, kad nuvyko pas gydytoja, vėl ranka buvo lūžusi.
Mano širdy visada buvo ir yra jausmas ginti silpnesnį arba ginti teisybę. Tame nuosavame name pirmam aukšte gyvenom mūsų šeima, seneliai iš tėčio pusės, o antram aukšte mūsų du pusbroliai su tėvais. Aišku, dūkdavom, žaisdavom su pusbroliais. Išplaukė toks epizodas, kaip visi pešamės dėl lėlyčių (??), tai Vytis (vyresnis pusbrolis) gina savo brolį Mindaugą, o aš - savo sesę; mažiukai rėkia, verkia, o mes su Vyčiu kovojam, lėles tampom : ))) taip..buvo laikai.
*Galvojat mes nesipešdavom? Buvo visko. Gal kas prisiminsit, kai išpopuliarėjo internautiniame pasaulyje programa bendravimo 'mirc' (mirc'as), o jeetus, sedėdavom ten ir sėdėdavom. O vakare, kai tėvai jau nueidavo miegot, vistiek norisi pasėdėti, o kompas tai vienas. Pamenu tada ir į plaukus kibom viena kitai. O jos gerbėjas toks a la hakeris buvo : ))) tai, sužinojęs, kad Aistei neleidžiu prie pc prisėsti, jis mane ten tame mirc'e vis išspirdavo.
*Kai su sese abiem pradėjo labiau rūpėti išvaizda, atsirado nei iš šio nei iš to interesas imti viena kitos rūbus. Nežinau, ką ten sesė iš manęs 'skolindavosi' paslapčia, bet aš gerai pamenu, kai apsivelku jos kokią gražią striukytę ir dumiu iš namų kuo greičiau, kol ji manęs nepamatė - svarbiausia būdavo išsėlinti iš kiemo ramiai. Mama matydavo šitus pabėgimus ir galvą kraipydavo :) Sesė paprašė, pamenu, tik neimti jos maikučių, nes visas ištampau : )) tai maikučių neliesdavau.
* Kiek buvo mums metų - nepamenu (tarp manęs ir sesės 4 metų skirtumas), tokios ūgtelėjusios buvom jau :) Sesė nešiojo auskarą bamboje. Man taip gražu būdavo, tai sugalvojom, kad ir man neva reikia :) Nueinam į tatoo, auskarų vėrimo saloną. Kaip dabar pamenu - dirbo ten mažaūgis, šustras vyrukas. Mes žiūrinėjam auskarus visokius, jis užkalbino ir paklausė paskui, kuri iš mūsų vyresnė :) Nežinau, ar man čia džiaugtis reikėjo, ar liūdėti :) Sesė visad tokia būdavo ir yra pasitempusi, gražiai correct apsirengusi, makiažas, kvepalai, papuošalai, o aš..kaip čia pasakyt tiksliau...'pagal orą ir nuotaiką' :) Vėriaus, pamenu, auskarą į bambą, baisiai skaudėjo, daugiau jokiam gyvenime taip nebedarysiu!!! Esu dabar dviejų vaikų mama, tai kam man dabar tas auskaras bamboj? Pilvukas toli gražu nebeplokščias po gimdymų :) Reik sportuot. Bet daugiau niekada niekada nesidursiu...ir nekopijuosiu sesės :) off-topic: kai dirbau Kretoje gide, mano kolegė dūrėsi skylutę į liežuvį; nedaug trūko, kad ir aš pasekčiau jos pavyzdžiu..brrr. Žmonės, stenkimės išlikti savimi! :)
* Mokyklos laikai. Atostogos su mama ir teta Vita (man rods ir Urtė su mum buvo, pirmoji Vitos dukrelė) Preiloje. Namukas prie marių kranto. Krantas išklotas cementinėm plokštėm, na panašiai kaip mūsų Neries krantai. Mėtė sesė akmenukus sau linksmai  į vandenį. Nesuprantu, kaip taip atsitiko, ar ji per arti krašto priėjo, ar kaip, bet prarado pusiausvyrą ir pliumpt į vandenį. Ji gi mažutė, dar plaukti pati nemoka. Bet šaunuolė, viena ranka įsikabino į tą cementą, į plyšį kažkokį. Automatiškai ištiesiau jai ranką, ištraukiau. Matyt adrenalinas buvo gerokai šoktelėjęs, nes nepamenu kaip mum su sese ši gelbėjimo akcija taip gerai pavyko. Prasiskėlė smakrą, kraujas, plius pusiau šlapia. Kas toliau buvo, nepasakosiu :) Svarbu visi sveiki gyvi :)
* Vilnius. Visa šeima namie, savaitgalis. Pamenat, buvo labai populiarus kadais filmas 'supermenas' ar kažkaip panašiai vadinos. Išmokino mama mane su sese gaminti varškės sausainukus su obuoliais (du blyniukai suspausti, o tarp jų tarkuoti obuoliai), apibarstyti cukraus pudra. Kaip mum jie patikdavo.. Tai praminiau juos sau 'supermeno sausainiais'. Skanu būdavo, ane, sese?
* Mano sesė turi gerą galvą, tokia Galvočius ji pas mane, tiksliukė ir logiška mergaitė. Šachmatai jai gerai einasi, ko nepasakyčiau apie save... Na ne man šis žaidimas, ne man. Man pvz patinka pats procesas žaidimo: mėgstu nugriaut kokius pikius, rikius, eiti lėtai link tikslo, o sesė "šachas-matas" ir gana. Tai koks įdomumas taip žaisti? :) Nelabai ir pamenu, ar kada esu prieš ją laimėjus ir ar išvis esu laimėjus? Tik turbūt per klaidą:) Taigi nežinau KAIP, bet su sese abi atsidūrėm šachmatų stovykloj :D Ačiū tėveliams. Sesė lankė šachmatų būrelį, tai aš kaip priekaba su ja į tą stovyklą. Galvojau išeis nusimuilint nuo rytinių šachmatininkų varžybų, kurgi tau.. Nepatikdavo man pralaiminėti, bet kažkaip laiką reikdavo pratempti; jos treneris niekaip manęs nepaleisdavo. Tada buvo man apie 16m, pirmąkart įsimylėjau. Sesė praminė mano pirmą berną 'Lygintuvu', nes jo veidukas toks priplotas buvo; na jai taip atrodė :) Nors man tadais jis buvo pats gražiausias toj stovykloj :) Gražiai apsirengęs, gražiai sudėtas, ko daugiau reik? :) Sesutė mano buvo mažiukė, ne lygis turbūt man tuo metu, dėl to jos privengdavau. Atleisk.. Dabar juokingai viskas atrodo, bet tada gi aš 'krūtą' vaidinau, supranti? :) Vilkėjau iš Gariūnų pirktą kombinezoną džinsinį, 'užpakalis' kabėdavo.. Oj, baisu prisimint :) Tėtis atvyko aplankyt mūsų mergaičių, pažiūrėt, kaip tvarkomės. Kaip dabar aiškiai pamenu - einam su Tėčiu, šnekučiuojamės, o aš spjaudausi į šalis : ))) Tėtis taip ramiai sako man (panašiai): "Na jei taip spjaudysies, tai seilių neliks, susirgt galėsi". Taip susigėdau. Gal nuo tada ir nebesispjaudžiau? :)
*Sesei patinka geros mašinos, jai visada rūpėdavo kokia mašina važiuos ar vairuos. O man gerai būdavo ir Tėčio 'žvejybinė', gazą spaudi, garsiai dūzgia, jei avarija ir būtų, tai negaila, vistiek mašinytei jau beveik 'amen' :) Pamenu parvežė draugas mane su Golf'u senuku. Sesė pro langą pamatė, sulaukė manęs ir klausia: "kaip tau negėda važinėtis su tokia mašina? Man tai gėda būtų net lipt į tokią." Gerai, kad sesė vidaus interjero ten nematė...Draugelis buvo prisilipdęs kažkokių lempučių prie radijos, kurios žibėdavo, keisdavo spalvas, hihihi. Na linksma tokia mašina, ką čia bepasakysi.
*Mano studijų metai. Su grupioke nutarėm totaliai pasikeisti, turiu omeny 'ševeliūrą'. Nukirpo man kirpėjas kirpčius, ištiesino plaukus. Susiruošėm vakare su ta pačia drauge į tuščią klubą (gi reik save parodyti, tik nebuvo kam...). Prieš išeinant man linksmintis, sesė pamatė mane ir pasakė gerai apžiūrėjusi: "Na va, pirmąkart tu man tikrai patinki" :)) Matai, ligšiol pamenu gerą tavo žodį :) Aišku ta mano šukuosna ilgai nesilaikė, pasipureno mano plaukai ir vėl atrodžiau 'gražiai susivėlusi' :) O ir į klubą kasdien gi neisi, įšokau į savo kedukus, adidas džemperiuką, džinsus, kuprinė ant pečių, va tokia studentė buvau.
*Aš studentė, sesė mokinė. Studijavau aš vokiečių filologiją (nors antroj klasėj vokiečių sferoj dvejetukininkė buvau; paradoksas). O sesei mokykloj visai nepatiko vokiečių. Tai ji pirmu numeriu jau pas mane eidavo su namų darbais. O man gi knieti ką nors pamokyti, paprotyti. Sesė aišku norėdavo greičiau, kad už ją viską parašyčiau, padiktuočiau; bet NE, gi mokomės vokiečių sąžiningai :) Buvo toks noras, kad ir padėdama sesei, vistiek ji ko nors išmoktų - nori ji to, ar ne. Jaučiu gerokai ją nervindavau. Ką gi, padėdavau su ta vokiečių, bet va nutiko toks dalykas - išvykau pastudijuoti į Vokietiją semestrui. O sesės balai mokykloj iš šio dalyko tai geri...buvo. Aistės vok.k. Mokytoja "Nežinau Aiste, kas čia tau pasidarė? Taip gerai mokeisi, taip viskas gerai sekėsi, o dabar...". O dabar - seseeee, greičiau grįžk namo, Hilfe Hilfe :)
Kas su rašliavonėm susiję, man sekdavosi ir lietuvių kalba, rašinėliai visokie ir žinutes telefonu gražias mokėdavau sukurt, ar sveikinimą iš širdies. Tai sesė susirašinėja, būdavo su kokiu bachūrėliu, sako "na ką man jam atrašyti? na ką? Rūta, padėk". Gilindavomės tada į jų dialogą, greit suregzdavau vieną kitą gudrų sakinuką; sesei patikdavo, bet turbūt jau nepamena tokių dalykų :)
*Pasirašydavau sesei už mamą pažymių knygelę. Na ką darysi, jei prašo vaikas :) Mama, keisk parašą: kad ir koks gražus jis būtų, per lengvas per lengvas... Tėčio tai toks kringelis - nesuprasi, sunku perprast būdavo. Ką aš krėsdavau su dviem pažymių knygelėm ir kitais ciūdais - patylėsiu, nes tema apie sesę.
*Dar sesė Aistė mėgsta kvepalus, gerus kvepalus. Stovi jos bordo Hugo Boss deep red buteliukas taip viliojančiai ant palangės. Pauostau nejučia..mmm, kaip kvepia.. "Kur sesė? Vonioj? a, prausiasi? chm, reiškias spėsiu išbėgt." pškt pškt ant savęs kvepaliukų ir greit dumt iš namų į centrą. Nes sesė 'niuchą' tai gerą turi, nieko neprikiši ir neduokdie ji pajus jai pažįstamą kvapą namie. Dialogas būdavo daugmaž toks, Kind of "Rūta, kas čia per kvapas?", aš "chm, na jo, geras kvapas", "RūtaaaAAAAAA" na ir tada būna mažas skandaliukas ir moraliukas apie tai, kad negalima liesti jos daiktų, negalima naudotis. "Et, kitąkart reiks būt atidesnei", pagalvoju ir nueinu :)
*Tėvų namai. Mes su sese dar ten gyvenam. Randu namie kažkokią įdomiai atrodančią užrašų knygutę. Atsiverčiu pirmą puslapį, Jūs nepatikėsit, ten rašoma (kiek atmintis atgamins): "Sese, tėveliai, prašau nelįsti ir neskaityti šios knygutės, tai mano asmeniniai užrašai" ar kažkaip panašiai. "Slapta informacija??? Būtinai reik paskaityt", tariu sau mintyse :) Iš tiesų, apie sesę aš mažai žinodavau, buvo laikas kai tikrai mažai bendravom, dėl to yra labai gaila, o gal labai gerai, nes dabar vertinam savo pokalbius, kai susitinkam, vertinam tą laiką kartu. Ir Aistuk, jei ir lįsdavau ten, kur nereik, tai norėdama bent kažką apie tave sužinoti. Tokia tad paprasta tiesa. Moralas: žmonės, jeigu tikrai nenorite, kad kas nors skaitytų apie tai, ką parašėte, niekada niekada nerašykite "neskaityti" to pirmam puslapyje :) Nes tai didžiausia pagunda imti viską skaityti ir išsiaiškinti 'na tai kodėl man jau negalima šito skaityti?' :)
*Grįžtu iš paskaitų namo, o ten sesė su 'savo muzika'. Jai patikdavo (nežinau, kaip dabar?) toks 'bumčikas' ir kas svarbiausia - taip garsiai pasileisdavo! Pabandyk tik sumažint, tuoj sužinosi, iš kur esi kilęs ir kur gimęs :) Tai čia mūsų skoniai nelabai sueidavo. Man patikdavo ir patinka ramybė, o ji keldavosi su muzika, ji kurdavo sau gerą energingą nuotaiką.
*Kai buvom abi dar mokyklinukės, gulėdavom dvigulėj lovoj, pristumtoj prie sienos. Ant sienos priklijuoti būdavo šventi paveikslėliai, poteriaudavom (ar ne? :) ). Bet ne šventi paveikslėliai Aistei rūpėdavo, o kaip pagraužti tą sieną!!! Nejuokauju. Ji pragremždavo 'nejučia' tapetus ir pirštuku iškrapštydavo cementą ir jį valgydavo. Kiek tėvai nelopydavo skylių, naujų tapetų, ji ras sau vietelę, kur vėl prisikrapštys to gėrio :) Rado delikatesą :)
*Kai sesė grįžo iš Anglijos (svečiavos ten neilgai), parvežė man dovanų juodą suknelę, kuri tiko kaip nulieta. Ilgai ir sėkmingai ją nešiojau ir daug pagyrų sulaukdavau. Ačiū tau :*
*Mokėmės mokykloje abi dar. Tėvai dirbo kompanijoje Herbalife, geri laikai buvo. Ispanijoje vyko šios kompanijos susibūrimas, į kurį vykome aš, sesė ir Tėtis. Mama, kodėl likai namie, chm? Apsistojome kurorte Loret de Mar, netoli jūra. Dieną su sese vaikščiojom po parduotuves, vienoje iš jų mane užkalbina juodaodis, jis ten dirbo. Small talk ir vakare jau sutarėm dėl pasimatymo. Bet turėjau viena problemytę - akys nelabai gerai matė, trumparegė buvau, tai 'nedamatydavau' kas tolėliau nei per porą metrų :) Sesė buvo mano akys; matydavau, bet ne ryškiai. Ką gi, Tėtis išleidžia išeit pasiganyt į tą susitikimą, bet tai kaip aš jį atpažinsiu, jei nematau per 3 metrus? Ir čia į pagalbą ateina...ne ne Kindziulis, o Aistulis :) (yra knyga tokia 'čia priėjo Kindziulis...'). Einam mes vakare dviese ieškoti to juodaodžio sutartoj vietoj. "Aiste, čia jis?", klausiu tyliai. "Taip", sesė. "Viskas, ačiū, grįžk į viešbutį." Ir ką aš be jos daryčiau tada? :)
*Sesė yra palaikius mane sunkiomis gyvenimo akimirkomis ir ne kartą yra apgynusi pokalbyje su tėvais. Tai kai mes su sese išvien, jaučiuos labai saugi ir taip 'uch, kaip kumštis', tada nieks nebaisu.
*Ji net atvyko toli toli pas mus į Singapūrą pažiūrėti kaip gyvenam, pabendrauti, pasibūti. Labai tai vertinu!
Aistė Palangoj, aš Singapūre. Susirašinėjam telefonu.
(R - Rūta, A - Aistė)
R: Davai aš dabar tavęs šiaip paklausinėsiu? Bus gera medžiaga straipsniui. Sutinki?
A: Palauk 3 min einu iki jūros atsisėst.
R: Jo jau geriau prisėsk, kad nenukristum.
A: Fain
R: Įsimintiniausias prisiminimas?
A: Nežinau, žiūrint kokia tema. Su tavim ar šiaip?
R: šiaip
A: Gal kai į šūlią važiavau trūliku ir pamačiau visą miestą 'Aiste wru' Bores aprašytą. (aut.past. draugavo ji kadais su tuo Bore, išsiskyrė, o jis negalėdamas jos pamiršti ar norėdamas susigrąžinti, išrašė visą Vilnių "Aiste, wru" (Aiste, where are you - Aiste, kur tu?). Dar straipsnis apie tai spaudoj nuskambėjo. Va taip va. Tai pala, tu slėpeisi nuo jo? :) ).
R: :))) jo geras. Bore neleis apie save pamiršti. Žmogus, kuriam gyvenime esi labai dėkinga ir kodėl?
A: Raminta Doncės sesė, kuri įdarbino mane į dnb lizingą ir pradėjau savo karjerą.
R: Tavo svajonė?
A: Būti laimingai. Tai čia daug kas įeina:)
R: O dabar nesi laiminga? Juk svajojam apie tai, ko dar nepadarėm.
A: Vaikų trūksta.
R: Kelių?
A: 2
R: Tu - po 5 metų.
A: Mano verslas, kurį myliu, vyras ir du vaikai.
R: Kokį verslą kurtum, jei ne paslaptis?
A: kažką, kas širdžiai miela ir dideli pinigai, dar nežinau, kas tai :))) Tau nemiga ar kas? (aut.past. buvo apie 1h nakties Singapūre)
R: Ko palinkėtum kožnam lietuviui? Daug šalių apkeliavai, ko mum reiktų pasimokyti iš kitų tautų? Ir ką mes galbūt tokio turim, ko nieks neturi?:) man kūryba, o ne nemiga :))
A: Mum reik draugiškumo ir nuoširdumo, mažiau būt savanaudžiais, o mokam tai dirbti gal.

paskui dar ir dar susirašinėjom, bet jau tokiom temom, kurių nelabai galiu čia afišuot :) o išvadą priėjom tokią, kad aš turbūt 'menininkė', o sesė - 'kaimynų vaikas' : ))))
Dar gerą patarimą iš sesės gavau, kad neprisiminčiau tai, kas bloga ar negera, kad reik prisimint, kas gera ir gyventi čia ir dabar, gyventi toliau, greit atleisti ir nepykti, nes pykti - beprasmiška. Kitų patarimų neskelbsiu :))) tegu jie lieka tik man :P

Taigi šią ypatingą, seeesės Gimtadienio prooooga, norėčiau tarti keeeletą žodžių, įsitaisykit patogiai, nes tai bus ilga šneka : )))
Sese, tu teisi sakydama, kad turiu tave Vienintelę, kad man pasisekė, kad turiu tave :) Ačiū, kad esi tokia! Ačiū tėveliam, kad turiu sesę (lyriniai nukrypimai: mano kolegė klausia "Rūta, turi sesių ar brolių?", aš "taip, vieną sesę", ji "aišku, tau gerai...o aš nieko neturiu ir žinai, taip liūdna. Ir tų draugų nėra daug..tai tokia viena esu, o taip norėtųsi.."). Vertinkim, tai ką turim, branginkim, nes tikrai yra tokių, kurie turi mažiau nei tu, arba turi daug, bet to nevertina.
Ačiū, kad mokai mane neriboti savęs, ypač svajonėse! Aistutė dar mokykloje sakydavo mamai "Mama, aš kai užaugsiu, nupirksiu tau rančą, arklių fermą, daug dalmantinų, džipą", kažkaip panašiai :) jej, grandiozinės svajonės! Juokas juokais, bet aš tikiu savo sese. Mama ir sesė biški panašios 'ant to kanto' su savo svajonėm, norais, tai ne mes su Tėčiu, iškritę iš operos pavadinimu "Aš viską turiu, man nieko nereikia" ir vaikštom su tais pačiais rūbeliais dešimt metų (jei ne ilgiau hihihi :) ), su tais pačiais batukais, kol jie suplyšta ir pan. : ))) Kur, Tėti, tavo pirmos klasės portfeliukas? Žinau, turi užkišęs kažkur sandėliukyje (nenustebčiau...).
Taigi Sesute, sveikinu, bučiuoju, apkabinu stipriai stipriai ir jei nepatrūksiu - biški kilsteliu tave virš žemės :) Būk laiminga, svajok, įgyvendink savo svajones, planus, kad tau viskas sektųsi, kad suptų tave nuoširdūs žmonės, kad visada draugai būtų šalia, nestokotum geros kompanijos, kad juoktumeis daug ir kad niekas niekas tavęs neribotų! Myliu tave, Gražiaake :*

Pora kadrų iš sesės viešnagės pas mus, Singapūre:

Aš vis namie su Esme užsiemusi būdavau: tai maitint, tai migdyt.. O Aistė su Liepa draugavo prie baseino. Sesė vis deginosi ir deginosi.. kartą pasakiau - "bet tai veidas tavo koks baltas...o kūnas rudas" Tai tą dieną ji pradėjo ir veidą deginti..taip degino, kad grįžo raudonu veiduku namo :)) juokėmės. Aišku, likau kalta, nes matote čia AŠ pasakiau, jog jos veidas baltas :)

Bandėm su sese ir Esme pasibūti restoranėlyje. Truputi išėjo ramiai pakalbėti, kol Esme miegojo vežimukyje, bet tuoj tuoj ir pabudo, tylos balius baigėsi :) Bet sesę įamžinti visgi spėjau, uraaaAAA :)

Spėjom ir prisižvengti :) Vienas vakaras labai fainas buvo, kai likom tik mes dviese, kiti namiškiai buvo ar užsiemę ar miegojo, tai išsipasakojom kas ką, ir paverkėm, ir labai labai juokėmės. Taip juokėmės, kad dabar net nepamenu dėl ko :) 

Teta Aistė su dukterėčia Liepa. Buvom pasivaikščioti po vakarinį Gardens by the Bay parką (na grybų karalystė - pamenat? pasakojau). Ten dar kavinukėj pasėdėjom, paužkandžiavom. Sesė sakė, jog mes viską labai lėtai darom :) Matyt mūsų šeimyniniai tempai ir 'jauna graži aktyvi' tempai gerokai skiriasi, hihi. Nieko nieko, kai turėsi savų vaikučių, eisim visa šutvė į kavinę, tada pakalbėsim šia tema dar kartą :)

Sentozos salelėj buvom Columbia pictures pramogų parke: ten visokie atrakcijonai. Sumoki už įėjimą ir vaikštai 'suptis' kur tik nori. Nepatiko, kad daug kur eilės būdavo, daug laiko sugaišdavai, kol prieidavo tavo eilė. Į šias turbinas ėjo suktis Olegas su Liepa. 

O štai ir du 'barsukai' :) Liepa visai gerai atlaikė.

Gaudom kadrą :)

Tarp mūsų mergaičių. Esme miega. Mes vis dar tame parke: ten sukurtas iliuzinis toks miestelis.

Esmei pabudus, palikau šeimą ir išdūmiau su sese suptis. Eilė kaip gyvatė - ilga, galo nesimato. Bet proga pabūti kartu, paplepėti, pakvailioti, pasifotografuoti (aplinkiniai keistai šnairavo į mus). 

Galima įsigyti spec.korteles ar bilietus, kurių dėka gali visur eiti be eilės...kaaaifas. Nes tiek laukti...Įsivaizduokit, lauki 40min-1val, o pasisupom per 2-3minutes : ))) nesąžininga taip..

Aistukas skulptūriukas - nejuda ir net nekvėpuoja, tik pozuoja. Neatsibodo laukti? :)

Va už mūsų nugarų matosi mūsų 'dviejų minučių linksmosios sūpynės'. Sesė susipergyveno, kad atbulom reikės važiuoti. Jau skaičiavo, mąstė, kaip čia padaryti, kad į priekį žiūrėtume. Batukus nusiavėm ir pirmyn. Mes taip rėkėm, man net gerklę užgniaužė, išdžiūvo, o šalia sėdėjusieji juokės iš mūsų..Na bet baisu buvo..šiaip esu tokia 'myžniukė', tai bet kokios tokios sūpynės man 'ragas' :) Bet ko nepadarysi su sese..dėl sesės :))

Štai ir pasakos pabaiga...

Tėveliai Tailande

Sveiki,
jau kai užtempiau tai užtempiau su tuo Tailandu... Galvojat ką nors prisimenu dabar? Hehe, galvokit taip ir toliau..
Gal mažiau pasakojimų, o daugiau nuotraukų, sutariam? Pasistengsiu pakomentuoti po nuotraukom. Labai nusivyliau vienu dalyku: tiek fotografavom, tiek fotografavom, o tėvų nuotraukų labai mažai gavosi. O mamos gavosi vos viena foto - ir tai, tik maža galvytė plaukiojanti jūroje :)
Taigi susiplanavom nuvykti su tėvais į Tailandą, į Krabi, kur gyvena daug mažų simpatiškų baltų krabiukų (jie tokie miniatiūriniai, rausia urvelius smelyje, šalia urvelio rasi idealios formos smėlio rutuliukus, vėlgi - no photos, lieka tik google :) ). Prisižiūrėjom mes internete Krabi nerealių nuotraukų, prisisvaigom, kaip bus nerealiai :) Tailande, tiesa, nieks dar nesam buvę. Taigi kaip prasideda kelionės rytas? Jis prasideda irgi 'nerealiai' :) Užkandę, susiruošę lagaminus, aš taip kažkaip blondiniškai pagalvoju, kad dar spėsiu skalbiniais pasirūpint: įkišu nešvarius rūbus į skalbimo mašiną - tikrai spės išskalbti, spėsiu ir išdžiaustyti, viską spėsiu. Taksi atvažiavo jau, laukia, skalbimo mašina dar veikia. O varge, ką daryt? Stop mygtukas. Durelės skalbenkės neatsidaro, jau pradeda imt nervas ir dūmai iš ausų rūkti :) Singapūre vanduo plius rūbai - supus, prasmirs ir pan. Galima sakyt, baj baj rūbeliai..o ir kvapelis grįžus po savaitės kelionės gerulis turėtų būti namie :) Susinervinus išeinu iš namų. Mama jau klausia dėl tų skalbinių. Jau norėtųsi ir pasikeikti : ))) blogai labai blogai jaučiausi. Daugiau taip niekada nedarysiu, jokių skalbinių tvarkymo paskutinę akimirką. Ir čia atėjo..ne ne Kindziulis, o Olegulis :) Sako: akinius namie palikau. Išlekia namo. Taksi vis dar laukia, skaitliukas jau tiksi. Laukiam laukiam, jo kaip nėr taip nėr. Mane jau antras nervas ima, sukasi mintys "ir vėl, vėl jis nukišo tuos savo akinius neaišku kur...aišku vėl neranda. Negana tie skalbiniai, dar ir akiniai.." Pagaliau grįžta. Jau noriu patraukt jį per dantį dėl tų akinių :)) O jis sako, kad pavyko atidaryti skalbimo mašiną ir išgelbėti skalbinius! Jeeee... Nerealus vyras :) net palengvėjo. Tai va, prasidėjo kelionė man su nerviuku, o baigėsi su maloniu nuovargiu.
Skrydžiai pirmyn-atgal praėjo puikiai, aišku su nuotykiais su nuotykiais. Atskridus į Tailandą (mes jau turėjom vizas iš anksto pasidarę, buvo paprasta gana), reikėjo praeiti visus tuos postus. Stovim eilėje, priėjus prie langelio, reikėjo fotografuotis. Tėtis sumanė nueit i wc (visai čia pat), Liepa kažkur nuolat lakstė. Ateina mūsų eilė prie langelio, visi yra, Liepos nėra. Mes su Olegu jau įpratę prie jos tokių bajeriukų, bet močiutė - toli gražu. "Dingo vaikas, čia ne juokas" :)) Ir ką jūs manot? Radom ją moterų wc, atlikusi savo gamtinius reikalus, ji ten ar žaist sumanė, ar šiaip pasibūti. :) Išdaigininkė, su ja nepanuobodžiausi :) Ok, žiūrim foto, prie jų parašinėsiu.

Oro uoste. Esme jau sėdi. Ji tokia man čia mažutė..dabar plaukai jau daug ilgesni!

Liepai padovanojom foto-aparatą vaikišką. Aš tokio vaikiško dar nebuvau mačius ir rankose laikiusi...Nufotografuoji ir nuotrauka išlenda iškart, palauki, išryškėja vaizdas. Ji kaifavo fotografuodama, labai įsijautus buvo. 

Mama "ech, kaip mes pasimaudysim, pailsėsim, įdegsim, vaikščiosim po kavinukes, reiktų gal suknelę nusipirkti.." . Tėtis "taip, paskaičiuokim kurmiai.." :) įgarsinau mintis, ar pataikiau?

Singapūre pradėjo kaip tik lyti...Tai išskridom pačiu laiku!

Fotografė kepa nuotraukas. Nusileidus Krabyje, pasitiko mus karštis. Na bet toooks karštis - sausesnis nei Singapūre ir tikrai čirškino mus kaip turi būti. Nusileidę ant žemės, nusipirkom autobuso bilietus ir leidomės link savo viešbučio. Dairėmės išpūtę akis aplink, o vaikyyti...įdomus kraštas: laidų visur milijonas prikabinta, šiukšlytės pakraščiuos, trobesiukai neaiškūs, keliai keliukai, kur važiavom, kur bildėjom... jooo, atvažiavom pailsėti :) egzotika. Mama tai iškart pasakė: pirma čia reikėjo atvažiuot, o tik paskui po tokio krašto į tvarkingą, puošnų, išpuoselėtą Singapūrą :) Viešbutis buvo kaip viešbutis, nieko ypatinga nemačiau, skaitėsi 4 žvaigždutės, bet realiai pasakyčiau, kad 3 (hotel Apasari). Maitino pusrytukais gana neblogai. Bet gi atvažiavom ne viešbutyje būti, o pasimaudyt, pasipažindinti su vietine flora ir fauna :) Pamenu tą patį vakarą einam prie jūros, o tai kur jūra dingo? Pasirodo ten potvyniai-atoslūgiai. Ir šiukšlinas tas pliažiukas...Nežinau nežinau, mama tikrai neliko sužavėta ir to neslėpė :) juokėmės tada :) Bet ryte jūra atėjo į savo vietą, nereikėjo eit jos ieškoti. Tai greit lindom maudytis. 

Ir vandenukas toks ne pirmo švarumo, skaidrumo :) Bet gal nebuvo jau taip blogai, m? Ši nuotrauka ir yra vienintelė su mamytės galvyte. Baikštuolė ta mamytė, bijo toli plaukti, tai vis prie kranto prie kranto...

Valtelės-kateriukai plukdo žmones rytais į visokias saleles, pliažus; ekskursijos ir pan.

Šiame kalne naktį mačiau laužą sukurta. Iškart kilo klausimas - ir kaip jie ten užsikabarojo??? Ten juk tik uola ir medžiai. 

Šalia pliažo - kelias. Iki viešbučio reik paeiti apie 15min. Bet šių minutėlių pilnai užtekdavo, kad saulė pačirškintų kaip spirgą keptuvėje: kam nosis raudona, kam pečiai, kam visos rankos...

Vakare eidavom pasivaikščiot į netoliese esančią gatvę: daug užkandinių-kioskelių-vagonėlių, daug parduotuvių, suvenyrų, šmutkių ir kitų niekučių.

Mūsų Apasari hotel

Kas važinėja su motoroleriu, kas su tuk-tuk'ais, bet supratau, kad galioja viena taisyklė - kuo daugiau sulipa ant/į transporto priemonę žmonių, tuo 'krūčiau', ant motorolerio esu mačius visą šeimą!!! Ir čia normalu :)

Kaip mandagi mergaitė užkalbinu šią prekeivę, atsiklausdama, ar galima ją nufotografuoti. Patiko man jos kepurė ir šiaip įdomus žmogus pasirodė. Atsakymą gavau 'ne'. Sunku buvo man susitaikyt su tuo 'ne' :) Tai teko fotografuoti iš nugaros :) 

Merginos patikėjo savo kojytes žuvytėm. Nejau jom tikrai skanu? Žuvim, turiu omeny :)

Labai populiarus 'daiktas' - kasyčių pynimas. Deja deja, nesugundė :) nei manęs, nei Liepos.

O Olegui kiek džiaugsmo buvo, kad rado rusiškai parašyta 'apteka' :) Pasiilgo turbūt Rusijos. Įamžinau, lai būna žmogui prisiminimui :)

va ir tuk-tuk'as bilda. Man gera buvo juo pasivažinėti, taip jėga, kai vėjas prapučia galvą, plaukai į šalis laksto, akys aprasoja :) ir leki sau su vėjeliu.

Daug verbuotojų buvo, kas oj kaip nori, kad tik užeitum pas juos į parduotuvę pasisiųti ką nors. Matyt yra paklausa.

O čia dabar kas ant medžio kabo? Kažkas valgomo.. 

Ir niekučių visokių pilna. Šiai tetai šis darbelis turbūt nelabai prie širdies..

Užtat šitiem vyram labai prie širdies pabūti moterim. I knew it, i knew it (žinojau tai, žinojau), kad Tailandas tuo garsėja, nežinau, man baisu. Iš to siaubo, ėmiau fotografuoti :)) Vyrai, jūsų kojos pagal gamtą yra ilgesnės nei moters, jūs aukšti, bet jei gimei vyru - gal reiktų stengtis tapti juo? Kaip ir mum, moterim. Gąsdina mane tokie vyrukai su papukais.. 

Violetinis vyrukas mane pastebėjo. Kai griebiau Liepą už rankos, Olegą už kitos rankos; sakau 'varom greičiau pro juos, kol ne vėlu' :) Tikrai nenorėjau glėbesčiuotis, su jais fotografuotis. Jei gerai supratau, jie reklamavo kažkokį naktinį klubą, kvietė ateiti. Bet patikėkit, gal ir gražu pažiūrėti į tokius egzotiškus aprėdus minutėlei, akimirką pagalvoti 'chm, kokia moteris', bet paskui kai išgirsti žemą vyrišką balsą iš tų pustų padažytų lupyčių, darosi koktu :)

Užėjom pavakarieniauti į jaukią menišką kavinukę.

Kaip dabar suprantu, čia tik man vienai patiko fotografuotis? :))

Taip Liepa kremta kukurūzus - apgraužia paviršių šen bei ten ir ... 'viskas mama, ačiū, pavalgiau'.

Ką mėgsta - tai makarooonus.

Galima nusipirkt šviežiai spaustų sulčių. O ką kedukai čia daro?

Prisėdau šalia moters pailsėti. Truputi pabendravom su ja. Paklausinėjo apie dukreles, kiek kuriai metų ir pan. Parodžiau jai, kaip vykusiai gavosi ją nufotografuoti, abi likom patenkintos :)

Pjauna kokoso kepurėlę čia pat vietoj.

Jei būčiau iškart po kelionės rašiusi šį straipsniuką, tikrai būčiau pasakiusi, kuo vardu šis meilus pūkuotukas.

Ir kaip jums toks 'menas'? Gal ir gerai, kad užsimerkęs šis 'menas'...

Ėjom kartą pro tokią galeriją-parduotuvę; taip, kičas, BET..mačiau ten tapančius žmones. Užėjom tiesiog pasižiūrėti, pabendrauti. Tai kiekvienas iš jų buvo šalia molberto pasidėjęs ar nuotrauką, ar atsispausdinę kopiją žmogaus ar meno kūrinio-originalo ir kopijuodavo tai ant drobės. Kai kurie na taip gražiai tapė...bet gaila, kad tai tik kopijos, o jiem gautųsi labai gražūs šedevrai, jei darytų tai iš savo širdies, iš savo minčių, bet bet...

Good evening, ladies! :) Man patiko fotografuoti, o jom patiko būti fotografuojamom. Būrelis vietinių mergaičių :)

Populiarios tokios iškabos. Daugiau komentarų čia neturiu.

Tai kaip supratau iš tėvelių pasakojimų, kur jie vaikščiojo ir kuo maitinosi, tai pirkdavo maistą iš vietinių kioskelių-vagonėlių... Pamenu, viešbutyje Tėtis duoda man 'kažką' valgomo paragauti, sakau "kas čia?", Tėtis "nežinau, bet tu paragauk paragauk " :))) mjoo, norėčiau pamatyti sesės akis dabar ir jos reakciją :)

Sesute, nenorėtum čia prisėsti, pavakarieniauti, senus laikus prisiminti? : )))

taip ir girdžiu sesę klausiant "jie išvis, čia rankas plauna kada nors?" Aistute, nėr čia nei wc, nei kranelio rankom plauti, nėr. :) Bet manau, vietinė virtuvė įdomi. Ir galima rasti kažką skanaus. 

ojj kvėpuot nėjo per tą garą

einant iš tos judrios gatvės link jūros, užtikom, kaip žmonės šiukšles veža ir meta pakelėje.

Šis tiltukas eina per upę, kartais upė būdavo sekli sekli, kartais - pilna pilna, nuo atoslūgių ir potvynių priklausydavo. Bet jau kvapeeelis.. praminiau jį tiltuku-smirduku :) reik eit greit, nekvėpuot, tada viskas bus gerai :)

Palei jūrą ėjo gatvė, joje pilna kavinukių, restoranėlių, valgyklėlių. Užėjom į šitą pirmą vakarą visi kartu (patiko šios 'užuolaidėlės' iš kriauklių). Na su anglų prastai prastai vietiniam, tas labai nustebino, juk kurortinė zona, čia gi didelis pliusas, jei moki susikalbėti su čia atvykstančiais. O gal mes taip užtaikėm? Vienas iš pvz: pavalgėm, Olegas paprašė vieną patiekalą pakartoti (nes ten mėsytės mažai buvo, o padažo daržovių daug daug; o jam reik daugiau mėsos), padavėjas sako 'okey' ir atneša Olegui ne patiekalą, o sąskaitą :) Vargšelis liko 'nedavalgęs' :) Toje kavinėje tik viena pagyvenusi moteris kalbėjo angliškai, kiti - gestų kalbomis. 

Ėjom vakare su jūra atsisveikinti prieš miegą. Sumanėm išsimaudyti, buvo faina, juolab kad maudymukas mano viešbutyje :) bet nieks nieko nematė. Tik va po šito visų pasimaudymo dingo Liepos kuprinė, kurioje gulėjo jos mylimas fotoaparatas... Buvo perspėjus mus vietinė moteris-masažistė (pajūriu vaikščiojo ir siūlė masažiukus), sakė, kad būtume atsargūs dėl vagių. Singapūre atpratome saugotis tokių dalykų, nes čia tikrai saugu. Tai va..gaila.

Liepelė akmenukus rinko, su bangom žaidė, braidžiojo, turškėsi, o senelis pakrantėj ilsėjosi, su kojytėm žaidė :)

Pažaidėm pakrantėj, pažaiskim ir vandeny :) Aš ir taip mooooku! Iš tiesų jūra ši labai įdomi, gali plaukti toli toli (ką mes su Olegu ir tėčiu padarėme), nėra gilu, daug kur sieki dugną.

Pakrantė nuklota štai tokiu gėriu, skaudėdavo vaikščiot per tokį masažuoklį, geriau brist greičiau į vandenį, ten - smėliukas.

Pietų miegelis viešbučio kambaryje. Sakau "Liepele, gi karšta, nusiklok tu tą paklodę nuo savęs", o ji 'ne' ir viskas. Štai rezultatas - išprakaitavo visa :) bet jos noras išpildytas, čia daug nepašokinėsi prieš jos norus ir pageidavimus :) reik gerbt :)

Rekomendavo mums lietuvaitė viena, jei jau būsim Krabi, nuvykti į vieną negyvenamą salą pasibūti visai dienai. Bamboo sala. Tėvai šiai idėjai 'nepasirašė', tai vykom tik mes mergaitės ir tėtukas Olegiukas. Bristi iki valties reikėjo vandeniu, Liepai biški baisu buvo, kad tik šortukų nesušlaptų, pradėjo verkšlenti, tai mano Tėtis įnešė pats ją iki valties ir įsodino. Apskritai seneliai nešiojo ir nešiojo anūkėlę, tai dabar man Liepa nuolat vis sako "mama, panešk mane truputuką", tai dar pakilnoju, jai didelė laimė :) Kelionė vandeniu užtruko apie valandėlę, Esme užmigo, Liepa - taip pat, abi panelės ant tėvelių kelių, o mes mėgavomės grynu oru, vėju, vandens purslais ant veido :) kvėpavom pilnais plaučiais. Pravažiavom kitų gražių salelių, paplūdimių. Atvykus į Bamboo, paprašė susimokėti už valties stovėjimo vietą :) Olegas susinervino, tik atvykom, o jau reik mokėti :) nes matot, ten paskelbė tą salelę kaip regioninį parką ar pan, dėl to ir reik mokėti mokestį, jei jau atvyksti su savo 'motoriuku' (turiu omeny transporto priemones). Va čia tai suprantu - smėliukas, vanduo skaidrus skaidrus, mano svajonė :) Čia nebijojau nei nardyti, nes viskas taip aiškiai matosi - ir žuvytės, ir kriauklytės, smėliukas, akmenukai, labai labai patiko. Karšta nerealiai. Čia turbūt reiktų už pavėsį imt mokestį, nes jis - didžiausias turtas. Susiradom pavėsinę, ten aplink ir trynėmės tuo metu, kai nesimaudėm. Nutarėm būti visą dieną. Buvo ten 'namukas', kur galima nusipirkti gėrimų, net ir karšto maistelio, kainos - kosminės, bet čia suprantama, juk jiem viską reikėjo atsigabenti į negyvenamą salą. Turistų pilna ir jie vis keitėsi keitėsi keitėsi, kas iš phi phi salų atplaukęs, kas iš dar kažkur. Sutikom žmonių iš Kinijos, Prancūzijos, Rusijos ir kt. Aš taip norėjau normalios kavos, bet deja deja..nėr normalios kavos, tik tirpi. Nors paskui Krabyje radau vieną kavinukę rimtesnę, kur kava geriama. Tai džiaugsmo buvo :) Žiūrim foto:

Tokį va gyventoją radom, toks juokingas! ir taip vikriai su tuo dideliu namu vaikščiojo! 

Paprašėm tėtuko įamžinti mus mergaites; Liepa vos manęs su Esme nenugriovė iš tos meilės ir laimės :) Būna jai tokie meilės proveržiai, tada laikyyyykis tik!

Teritorija, kur galima saugiai paplaukioti aptverta. 

Mūsų pavėsinė, kur slėpėmės nuo kaitrios saulės.

Liepai laaabai patiko, ji davėsi davėsi vaikščiojo vaikščiojo pirmyn atgal po vandenį, taškėsi, džiaugėsi; net valgyti nėjo prisišaukti; pažindinosi su atvykusiais, fotografavosi su jais. Tik apsidairo - ojj, kur mama? tada šaukia garsiai "mamaaAAA", aš jai pamojuoju, ji pamato mane sėdinčia pavėsyje (turbūt Esmę maitindavau) ir toliau sau žaidžia.

Geriam daug daug vandenuko

Mes su vyru ėjom nardyti pakaitom - kažkas su kūdikiu turėdavo pabūti. Esmei buvo valgymo laikas, pietų miegelis; susiradau ramią vietą pavėsyje; miegojo ji ant rankų. Valandą kažkur. Vis svajojau, viskas, atsikels vaikas, duosiu kūdikėlį vyrui, eisiu nardyti, rasiu kokį koralą, ar akmenuką įdomų, maudysiuos, su Liepa dūksiu, oj kaip bus faina, negaliu.. Tik ši mintis ir palaikė mane. Nes sėdėt ir nieko neveikt - nelabai įdomu. Stebėjau žmones: kas turškėsi vandenyje, kas snorkelino, kas fotografavosi; taip juokingai žmonės fotografuojasi, daug kadrų daro, kol išeina pvz gerai pašokti į orą ir užfiksuoti. Stebėjau, kaip Liepa draugę sau rado, rusaitę, tai susikalbėjo lengvai, kaip jos lakstė, žaidė kartu, Olegas maudėsi. Na va, Esme pabudo, valiooo. Ir čia ateina Olegas "Rūta, neišeis mum pabūti iki 18val, valties vairuotojas pataria išvykti apie 15h, nes paskui bangos pakyla", aš "gerai, tai kiek mum dar laiko liko?", jis "neliko, reik krautis daiktus ir vykti". pyyyyyyyp. baj baj svajonės ir susikurtos mintys, grįžtam į Krabiuką.

Spalvingai papuoštos valtelės. Ir iš tiesų, kai vykom link 'namų', jau jūra nerami buvo; taip užsupo, kad ojojojjj. Liepa man ant kelių užmigo, Esme nerimavo į pabaigą kelionės, kai reikėjo lipti abi pradėjo verkti; viskas, daugiau jokių 'jūrinių' ekskursijų - pasakiau sau (čia dėl vaikų ašarų ir bangų; kai atgal grįžinėjom per bangas, vis galvojau, jei atsitiktų kas, ar sugebėčiau išgelbėti savo vaikus? Krantas toli; nors vanduo gana sūrus, gerai kūną paviršiuj laiko. Žinokit baseine treniravausi su vyru biškeli. Sakau jam - davai pabūk tu mano lavonas, skenduolis, o aš tave gelbėsiu. Taip filmuose rodo, kaip lengvai ištraukia taip žmogų, na neišėjo man jo išgelbėt, jį tempdama pati vos paplaukiau. Reik treniruotis. Man saugumas - didelis privalumas. O saugiausia man ne ore, ne vandeny, o ant žemės.:) ).

Įamžinau ir mūsų vairuotoją, uch koks vyras - kaip pipiras!

ir motoriuką valties. Vyro pastaba "jie ką, gal iš mašinos šį variklį išraukė?" :)) birbia kaip turi būti, na ir teršia, manau tiek orą, tiek vandenį..

Šiaip ne taip spėjau vieną kadrą plaukiant atgal į Krabi padaryti.

Vaizdas iš viešbučio kambario. Mes gyvenom atrodo trečiam aukšte. Mama vis žiūrėdavo į tuos kalnus, labai norėjo ten nukeliaut pasižiūrėt.

Iš vienos namo pusės parduotuvės, kavinės, iš kitos - šiukšlynėlis. Vakare chebrytė rinkdavosi kortom palošti.

Pakelės tuk-tuk'ai jūsų paslaugom.

Buvo toks ilgas baseinas pas mus, į kadrą netilpo. Kai buvo per karšta eit prie jūros (be to, antros dienos pusėj nebūdavo jau šešėlio ant smėlio ruožo, reikėdavo nešti kudašių iš ten, jei nori likt gyvas), tai būdavom prie baseino ar baseine.

Vaikų baseinas buvo tuščias, kol pasirodė Liepelė. Visi tokie rimti suaugę ateina ant gultų pagulėti, knygutę paskaityti, o čia triukšmautoja Linksmuolė Liepa. Buvau net susinepatoginus pradžioj, galvojau - gal čia viešbutis, kuriame vaikai nepageidaujami? Ir kur kiti vaikai, jei jų čia yra? Pakalbėjau su administracija, pasakė, kad viskas gerai, yra tų vaikų ir iš tiesų, vėliau Liepa jau turėjo linksmų kompanjonų. O rimtiem dėdėm ir tetom teko susitaikyti, kad ir vaikai turi teisę čia būti. 

Laidukų 'grožis'. Kodėl jie taip daro? Kažkas čia šiame reikale negerai. Juk Lietuvoj normalūs laidai, Singapūre normalūs laidai. O čia dabar kas? Trūksta gal jiem techninių žinių, kaip padoriai padaryti? Nes gamta ten labai graži, medžiai žydi, bujoja, bet tie laidai..na vėlgi - 'egzotika' :)

Liepelė dažnai draugaudavo su Seneliais, o mes išrūkom tada į miestelį pasivaikščiot. Užsukom pasistiprint. Už Olego nugaros kabo toks vazonas su gėlėm, vanduo palei sieną teka. Tai po šito kadro jau nebekabėjo vazonas, Esmytė pasirūpino :) Šiaip ne taip užkabinom atgal.

Ką gi, nuotraukos baigėsi. Taigi grįžom namo su dviprasmiškais jausmais - kad būtų och ach, to nebuvo, bet buvo ir gerų dalykų - su tėveliais pabendravom, pakeitėm aplinką, pasimaudėm tikrai normaliai, pirmą kartą gyvenime su tokia motorizuota valtim pralėkėm bei tuk tuku pasibildenom. Į tą pačią vietą grįžti nebenorėčiau. Nors mūsų kaimynai buvo irgi Krabi, tik prie kito pliažo, kitame viešbutyje, jie liko labai patenkinti. Taigi..niekad negali žinoti. Nuvykit, patys pažiūrėkit, o ar patiks-nepatiks, čia jau kiekvieno reikalas. Man visgi paveiksliukai iš google buvo daug gražesni :) ach, tas photoshop'as... : ))) o gal čia aš daugiau keliavusi, mačiusi (nes turizme dirbau, buvo komandiruotės), nori-nenori imi lyginti šalis? Bet visgi norėčiau pasakyti AČIŪ tėveliams, kad ir su dukrytėm pabūdavo, labai padėjo. Kartą ir į kavinę tik mane ir Olegą išleido. Bet neramiai aš ten buvau, norėjau kuo greičiau grįžti pas dukrytes, pergyvenau - gal mažoji jau verkia? gal nesusitvarko jie ten? :) o po geros valandos grįžus į viešbutį radom visus besišypsančius, laimingus :) viskas buvo gerai.
Taigi ačiū už dėmesį! ir IKI :)